Marijampolietė Eglė K. po studijų Vilniuje nemažai savo gyvenimo metų praleido užsienyje, o šiemet spalį vėl sugrįžo gyventi į Lietuvą ir dažnai apsilanko gimtajame mieste. Ji – viena iš tų, kuri subrandino idėją Sūduvos sostinėje įkurti Meno namus „Užtvanka“.
„Suvalkiečio“ pakalbinta Eglė maloniai sutiko papasakoti apie savo įdomias patirtis ir ateities planus.
Eglės K. asmeninio archyvo nuotraukos
– Papasakokite daugiau apie save, apie savo studijas užsienio šalyse.
– Jau politikos mokslų bakalauro studijų metais du kartus buvau išvykusi į „Erasmus“ programos mainus Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Tuo metu supratau, kad man gera būti svetur, patirti laisvę, atrasti save naujame kontekste, bendrauti su kitų kultūrų žmonėmis. Tad nieko nenustebinau, kai po studijų išvykau atlikti „Erasmus“ praktiką į tą patį Frankfurtą. Jaučiausi nepriklausoma ir laisva, užmezgiau prasmingas draugystes, įsisavinau ir prisijaukinau svetimą miestą ir kalbą.
Pasibaigus praktikai gavau darbo pasiūlymą, tačiau supratau, kad dar nenoriu dirbti – gyvenimas nuo 8 iki 17 valandos gąsdino. Pradėjusi ieškoti magistro studijų, rinkausi skirtingas kryptis – Danija, Italija, Nyderlandai, Vokietija, Lietuva. Po kelių mėnesių, kai jau buvau apsisprendusi grįžti studijuoti Komunikacijos magistro į Lietuvą, gavau paskutinės minutės pasiūlymą stoti į Kultūrinės lyderystės tiriamojo magistro studijas Groningeno universitete, Nyderlanduose. Aišku, kad sutikau!
Prasidėjo dar vienas naujas etapas svetur – viskas ir vėl ėjosi sklandžiai, jaučiausi savo vietoje, mėgavausi jau kitokios kultūros ypatumais. Studijuodama dar porą mėnesių praleidau Romoje, dar vienuose „Erasmus“ mainuose. Per visus ilgus studijų metus net tris vasaras praleidau Jungtinėse Amerikos Valstijose pagal „Dirbk ir keliauk“ („Work and Travel“) mainų programą, taip pat atlikau daug praktikų skirtingose institucijose. Taigi, gyvenimas buvo greitas, besikeičiantis, rodėsi, kad kas pusę metų keičiu namus, pilnėja draugų ir įspūdžių bagažas.
– Kaip atsitiko, kad darbą susiradote Berlyne?
– Paskutinį magistro studijų semestrą visiems studentams reikėjo atlikti tyrimo praktiką. Man buvo pasiūlyta prisijungti prie nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su kultūros vadybininkais iš skirtingų pasaulio šalių Berlyne. Ilgai nedvejojusi sutikau – Berlynas visuomet man atrodė patraukli kryptis. Atvykusi į šį multimilijoninį miestą vėl viską pradėjau iš naujo – nauji namai, aplinka, žmonės, įpročiai.
Praktikai įsibėgėjus pasaulį ir Berlyną užklupo „Covid-19“ pandemija. Šešis mėnesius praleidau skirtingose vietose – Berlyne, Azorų salose, gimtojoje Marijampolėje. Galiausiai grįžau į Berlyną ir man pasiūlė po praktikos pasilikti dirbti asociacijoje „MitOst e.V.“. Sutikau ir prasidėjo ilga, beveik penkerius metus trukusi kelionė su šia organizacija. Jos veikla man sudarė galimybę apkeliauti didžiąją dalį Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.
Dirbau projektų asistente, komunikacijos koordinatore, vėliau projektų vadove ir net vadovų grupės nare (kur šiuo metu likau savanoriauti), o mano darbo fokusas visuomet buvo darbas būtent šiuose regionuose. Mūsų tikslas buvo skatinti skirtingų kultūros organizacijų bendradarbiavimą ir kultūros vadybininkų organizacinių įgūdžių tobulėjimą.
– Kuo buvo įdomus ir įsimintinas šis darbas?
– Dirbant Berlyne teko pabuvoti Jordanijoje, Libane, Egipte, Tunise ir net Sudane. Sutikau daug gerų, talentingų, motyvuotų ir savo darbu degančių žmonių. Svarbu suprasti, kad šiose valstybėse dažniausiai nėra jokio viešo finansavimo kultūriniams renginiams, tad tie žmonės, kurie organizuoja ir įgyvendina kultūrines veiklas, yra visiškai tam atsidavę. Lyginant su Europa, kurioje skundžiamasi finansavimu kultūrai, mano sutikti žmonės buvo daug autentiškesni, tyresni, itin tikintys savo darbu ir to prasme.
Laikui bėgant teko prisidėti ir prie pačios organizacijos transformacijos procesų, darbavausi kurdama strategiją, komunikacijos gaires ir kanalus, vizualinius sprendimus. Būdama atsakinga už visos organizacijos komunikaciją, prisidėjau prie visų vykdytų programų įgyvendinimo jau ne tik Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, bet ir Turkijoje bei Europos Sąjungos šalyse. Paskutiniais darbo metais pats didžiausias dėmesys buvo skiriamas darbui su Ukraina ir ukrainiečių integracijai skirtingose šalyse, taikant meno ir kultūros priemones.
Galiausiai, pasikeitus politiniam žemėlapiui ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje, finansavimas, skiriamas kultūrai, traukėsi, projektai, su kuriais dirbau, baigėsi, o naujų finansavimo šaltinių rasti nepavyko. Supratau, kad atėjo laikas naujam žingsniui.
Šie jausmai dar labiau suintensyvėjo pasitikus 30-ąjį gimtadienį – pajaučiau, kad atėjo laikas pokyčiui, tad galiausiai nusprendžiau pabandyti tai, apie ką galvojau jau keletą metų – nusipirkau vienos krypties bilietą į Lietuvą. Čia dirbu Europos socialinio fondo agentūroje ir koordinuoju Europos Sąjungos projektus, socialinėms inovacijoms skatinti.
– Kaip sužinojote apie marijampolietės menininkės Rugilės Navickaitės idėją kurti čia menininkų namus, kuo ši idėja jus sudomino?
– Mintis kurti Marijampolėje ir Marijampolei yra ir buvo dalis manęs nuo paauglystės. Aš ir mano draugai buvome aktyvūs miesto gyventojai – dalyvavau skirtingose veiklose, renginiuose, buvau skirtingų asociacijų narė, savanoriavau „Apskritame stale“, „Dimeroje“, „Jaunųjų konservatorių lygos“ veiklose, kūriau filmukus „Balto kluono“ festivaliui. Kažkada tuo metu susipažinau su Rugile, prisijungiau prie jos ir draugų organizuojamo plenero „Paglostyk katę“.
Gyvenimas bėgo, tiek Rugilė, tiek aš, buvome užsiėmusios savo veiklomis, tačiau bendravimas niekada nenutrūko. Visuomet viduje kirbėjo ta kibirkštis daryti kažką daugiau, kartu, sujungiant mano tarptautinę patirtį ir kontaktus su Rugilės energija ir vis besiplečiančiu vietiniu tinklu. Galiausiai šią vasarą Rugilė man paskambino ir parodė užtvankos pastato nuomos skelbimą. Apie šį pastatą svajojome jau seniai – vis praeidamos sakydavome: „O, kaip būtų faina!“.
Pamačiusi skelbimą pasakiau Rugilei, kad žūtbūt turime jį paimti. Po to buvo daug skambučių ir pasitarimų. Aš vis dar gyvenau užsienyje, keltis gyventi į Marijampolę minčių net nebuvo, tad žinojau, kad Rugilei reikia sukurti grupę kitų žmonių, kurie prisijungtų prie nuomos. Stebėjau viską kiek iš šono, tačiau patikinau Rugilę, kad nors ir nekuriu nieko savo rankomis ir studijos kurti „Užtvankoje“ neketinu, esu pasiryžusi prisidėti prie veiklų vystymo ir dalinausi didesnėmis vizijomis apie meno rezidenciją, tarptautinius mainus, renginius, programas. Galiausiai išsigryninome kertinę grupės sudėtį – aš, fotografė Laumė Lunaria (Augustina Miknevičiūtė) ir Rugilė – nors aplink „Užtvanką“ sukasi daug kitų žmonių, ketinančių vystyti savo veiklą šioje erdvėje.
– Kiek įvairiems jūsų sprendimams įtakos turėjo tėvai kultūros paveldo specialistai Nijolė ir Ramūnas K., kuriuos neblogai žino Marijampolėje?
– Tėvai nuo vaikystės man leido eksperimentuoti ir rinktis tai, kas įdomu man pačiai. Niekada nejaučiau spaudimo rinktis vieną ar kitą kelią, tačiau įdomu, kad galiausiai vis vien atsidūriau kultūros srityje, kurioje jau daugelį metų dirba abu tėvai.
Augau politiškai aktyvioje aplinkoje, mano tėvai ir močiutė yra aktyvūs piliečiai, tad sprendimas studijuoti politikos mokslus galimai atėjo iš čia. Vėliau baigtos Kultūrinės lyderystės magistro studijos tik padėjo atrasti siauresnę kryptį, kurioje galiu save realizuoti. Po daugelio metų, praleistų svetur, džiaugiuosi galėdama grįžti į Marijampolę ne tik aplankyti šeimos, bet ir realizuoti save veikloje, kurioje sukaupiau patirties dirbdama užsienyje.
Apskritai Marijampolė yra puikus miestas jaunam žmogui save realizuoti, čia daug galimybių aktyviai reikštis, dalyvauti. Mažas miestas yra tarsi smėlio dėžė, kurioje galima eksperimentuoti. Aplink daug pažįstamų žmonių, kurie gali ištiesti pagalbos ranką, viskas yra arti, per vieną dieną galima nuveikti labai daug. Marijampolė, lyginant su Vilniumi (net nekalbu apie Berlyną!) yra daug palankesnė siekiant save išbandyti. Čia mažiau rizikos, lengviau galima sutvarkyti biurokratinius klausimus, greitai įsilieti į kitas bendruomenės veiklas, rasti bendradarbiavimo partnerių. Tokį įspūdį esu susidariusi iš anksčiau, tad bus matyti, kaip mums seksis su „Užtvankos“ veiklomis – norisi tikėtis, kad šie teiginiai išsipildys ir galėsime auginti savo naujai įkurtą erdvę bei plėsti veiklas.
Komentarai nepriimami.