UAB „Marijampolės pieno konservai“ (toliau – MPK) buvome lankęsi beveik prieš dvejus metus, kai 2023 m. vasarį čia vyko ūkininkų protestas dėl žemų pieno supirkimo kainų. Dabar, kaip sakė įmonės generalinis direktorius Henrikas Karpavičius, žaliavinio pieno supirkimo kainos pakilusios ir viršija Europos Sąjungos vidurkį, pieno gamintojai neprotestuoja, o fabrikas stengiasi „prie savęs“ išlaikyti šios svarbios žaliavos tiekėjus.
Pastarieji penkeri metai įmonei buvo nelengvi: teismų procesai po buvusio įmonės savininko Raimondo Karpavičiaus mirties, COVID-19, jau minėtas ūkininkų nepasitenkinimas dėl pieno supirkimo kainų, Rusijos karas prieš Ukrainą, brangstantys energetiniai ištekliai, logistika ir pan.
Kaip šiandien gyvena ši apie 450 darbuotojų turinti įmonė?
Apie tai kalbamės su jos generaliniu direktoriumi Henriku KARPAVIČIUMI.
Teismas dėl H. Karpavičiaus brolio (R. Karpavičiaus) palikimo praėjusių metų pabaigoje įvyko, tačiau jo sprendimas dar gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui. Į ginčo sudėtį pateko ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ valdytojo UAB „Karpis“ akcijos. R. Karpavičiui priklausė 100 proc. UAB „Karpis“ akcijų, o pastaroji įmonė valdo 90 proc. UAB „Marijampolės pieno konservai“ akcijų. Bet jau ir esamas sprendimas leidžia priimti būtinus sprendimus dėl tolimesnės MPK ateities.
– Visa ši situacija įmonei buvo nepalanki, finansiniai rezultatai prastėjo: ir pieno tiekėjai abejojo, ar atsiskaitysime už žaliavą, ir produkcijos pirkėjai nerimavo, ar laiku ir ar tikrai pateiksime jiems produktus ir t. t. Suprantama: jei iš įmonės perspektyva abejojančių ūkininkų negauname pieno, negalime vykdyti kontraktų, tai – milžiniška rizika. O kur dar įsipareigojimai bankui.
Penkeri metai proceso (nuo 2019 m. spalio) išties mums daug kainavo. Ačiū kolektyvui, kad neišsilakstė, nes buvo nuolatinis spaudimas, kvietimas į teismus. Buvo išėjusiųjų iš darbo, bet didžioji dauguma darbuotojų, kurie gyvybiškai svarbūs įmonei, liko: gamybos vadovai, technologai, finansininkai, teisininkai, technikai. Keitėsi tik komercijos padalinio darbuotojai, bet turėjome jiems pamainą, – sakė H. Karpavičius.
– Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi informacija, kad MPK pardavimo pajamos pirmąjį 2024 metų pusmetį, lyginant su 2023 m. tuo pačiu laikotarpiu, mažėjo 23 proc., o įmonės grynasis pelnas tesudarė vos 4 tūkst. Eur. Ar antrasis 2024 m. pusmetis buvo geresnis?
– Didysis 1-ojo pusmečio minusas susidarė pirmame ketvirtyje, kadangi sausis ir vasaris visais laikais buvo sunkiausi mėnesiai: ir pieno kiekis būna mažesnis, užsakymų irgi būna mažiau po Naujųjų metų. Dar neturime galutinių 2024 m. 2-ojo pusmečio rezultatų, tačiau liepos–lapkričio mėn. duomenimis, rezultatai visai neblogi: grynasis pelnas buvo apie 600 tūkstančių. O pinigų skolintojams ir investuotojams rūpimas EBITDA (veiklos pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas) – apie 3,4 mln. Eur. 1-ąjį pusmetį iki EBITDA buvo apie 1,5 mln. Eur, tai irgi nebuvo blogai. Metinis rezultatas bus pliusinis – nelabai didelis, bet pliusinis.
– Ar vyko įmonėje optimizavimo, modernizavimo procesai?
– Taip. Gaila, bet teko atleisti apie 100 darbuotojų. Pradėti investiciniai projektai, pritaikyti pieno miltų gamybai: įdiegiamos naujos džiovyklos, pradėjome gaminti tirpius pieno miltus. Ir MPK pastatytos naujos linijos. Kai reikia pagaminti 6–8 mln. pieno konservų indelių per mėnesį, tai techninė įranga turi veikti kaip laikrodis, be klaidų, nes kiekviena klaida – tai nuostolis. Kad pilnai apkrautume linijas ir atsipirktų investicijos, reikia rasti naujų rinkų. 2021–2022 metai dėl visiems žinomų priežasčių buvo sunkūs, pavyzdžiui, jūros konteinerių kainos pakilo tris kartus. Tačiau radome naujų rinkų (Australija, Portugalija, Grenada, Švedija, iš viso į beveik 50 šalių eksportuojame produkciją). Atnaujiname įrangą ir sudarome kontraktus. Pavyko pasiekti, kad kontraktai būtų trumpesni, lankstesni, kad galėtume dažniau atsižvelgti į energetinius, logistikos ir žaliavinio pieno kaštus.
– Kaip jus veikia žaliavinio pieno kainos padidėjimas? Lietuvoje ji dabar kiek viršija ES vidurkį.
– Pieno gamintojams tai labai gerai, ir ačiū Dievui, kad ši kaina ne per žema. Nes kai ji per žema, pieno kiekis pradeda mažėti – mažėja karvių, jos išvežamos į Lenkiją, nesikuria nauji ūkiai. Kai trūksta pieno, jo kaina irgi didėja. Mes turime du bazinius produktus: liesus pieno miltus (jie gaminami Kalvarijoje) ir pieno konservus, gaminamus Marijampolėje. Abu produktai priklauso nuo pasaulinės biržos kainų, todėl daryti įtaką kainai pakankamai sudėtinga, ypač pieno miltų kainai. Ji visus metus laikėsi 2300–2500 eurų už toną (tai labai žema kaina, ją net paaiškinti sunku). Pagrindinė priežastis – Kinija pasigamina vis daugiau pieno ir užsienio rinkose (tiek iš Lietuvos, tiek iš visos Europos Sąjungos) jo perka mažiau.
Jei 2023-aisiais ūkininkai protestuodami prie fabriko rikiavosi, tai dabar perdirbimo įmonių atstovai pas ūkininkus „rikiuojasi“ – netiesiogiai, bet rikiuojasi, nes visiems reikia pieno, ir jo reikia už draugišką kainą. Ūkininkas renkasi, kam jį parduoti. Stambieji pieno gamintojai už kg pieno gauna apie 0,6 Eur/kg, smulkieji kiek mažiau. Lietuvos vidurkis (2024 m. duomenimis) yra 0,54 Eur/kg, o ES – 0,52 Eur/kg. Yra valstybių, kurios moka daugiau nei Lietuva: Belgija, Danija, Nyderlandai, Malta, Kipras – tai mažos šalys, turinčios tam tikrų ypatumų, jų pienininkus labiau remia valstybė. Beje, Lietuvoje už žaliavinį pieną mokame gerokai daugiau nei jis kainuoja Estijoje ar Latvijoje. Ir lenkus lenkiame. Lietuvoje daug pieno perdirbėjų, daugiau nei pas kaimynus estus ar latvius. Lietuvoje per metus pagaminama apie 1 mln. 200 tūkst. tonų, Latvijoje apie 900 tūkst., Estijoje – apie 700 tūkst. tonų. Bet Estijoje pieno gamintojų apie 800 (daugiausia tai stambūs ūkiai), pas mus – apie 10000 (turime daug smulkiųjų ūkininkų).
– Kai buvo kritusios žaliavinio pieno kainos, daug karvių „emigravo“ į kaimynines šalis, daugiausia, berods, į Lenkiją. Ar pajutote tai?
– Taip. 2024-aisiais apie 20 proc. (per metus!) sumažėjo pieno tiekėjų. Tai įvyko dėl to, kad smulkieji ūkininkai ėmė trauktis iš rinkos. Liūdina, kad ir vidutinių ūkininkų, kasdien tiekiančių maždaug po toną pieno, irgi mažėja. Manyčiau, taip yra ne dėl pieno kainos – ji yra apynormalė. Ūkininkai kalba apie tai, kad labai trūksta šiame sektoriuje dirbti norinčių žmonių. Jaunimas nenori šio darbo: jei augini karves – ne tik atostogų neturi, bet ir išsimiegoti normaliai negali. Ir ne tik tai: žiūrėk, karvės susirgo, kainos pakilo, nauji ekologijos reikalavimai atsirado. Sustoja prie tavęs tikrintojų armija, manančių, kad padeda, kad be galo rūpinasi pieno kokybe, gera karvių nuotaika ir pan. Kontrolės priemonės pieno sektoriuje reikalingos, bet per didelis rūpinimasis kenkia ekonomikai.
– Gal naujas žemės ūkio ministras ką nors keis?
– Ministerijoje vyks strategijos aptarimas. Bet strategijos, atėjus vis kitai valdžiai, keistis negali – gali būti tik tam tikros priemonės įdiegiamos. Strategija – ilgalaikis kelias. Jei ji kas ketveri metai keičiama – tai labai negerai: nėra stabilumo rinkos dalyviams.
– Kiek produkcijos eksportuojate?
– Apie 95 proc., penki proc. lieka Lietuvoje. Esame „Lukšių pieninės“ akcininkai, jie turi daugiau produkcijos asortimento (sūrių, sūrelių, grietinės…), bet MPK produkcija – tik sutirštinto pieno konservai ir pieno miltai, dar gaminame šiek tiek sviesto ir grietinėlės. Drąsiai galime teigti, kad mūsų produkcijos kokybė yra aukščiausio lygio, pagaminta iš kokybiško pieno, todėl ir kaina aukštesnė. Džiaugiamės rimtais ilgalaikiais kontraktais su užsienio šalimis, kurios daug dėmesio skiria produkto kokybei ir jo sudėčiai.
– Ar turite ir paslaugų kontraktų?
– Taip, turime. Paslaugų kontraktų esmė – užsakovas atveža žaliavą, įmonė panaudoja savo infrastruktūrą ir pagamina produkciją už sutartą kainą. Šių paslaugų nemažai pieno miltų gamyboje.
– Kaip prognozuotumėte 2026–2027 metus? Ar neteks mums gerti, pavyzdžiui, Kinijoje pagaminto pieno?
– Nemanau, kad reikės Kinijos, Pakistano ar Indijos pieno Lietuvoje. Vidaus rinkos apsirūpinimas yra normalus. Kaip minėjau, nemažai ir eksportuojame. Parduotuvėse galime matyti ir iš aplinkinių valstybių atvežtų pieno produktų. Pieno sektorius – ne tik vidaus sektorius. Turime galimybes įsitvirtinti užsienio šalyse, išlaikyti šias pozicijas ir net išplėtoti jau turimas. Lietuviški pieno produktai žinomi visame pasaulyje. Turime stengtis, kad ir pieno gamintojai jaustųsi gerai, nes be pieno mes nieko negalime. Pienas yra viskas. Kas iš perdirbėjų nori likti rinkoje – turi labai stengtis.
– Jūsų įmonė perka tik lietuvišką pieną?
– Taip, visą pieną perkame tik Lietuvoje.
– Pakalbėkime apie ekologiją, klimato kaitą ir žinią, kad žemės ūkis labai taršus.
– …ir jame dvi taršiausios pozicijos: karvės ir ryžiai. Manau, kad ekologijos klausimai per daug išpūsti.
Nepanaudoti pieno sektoriaus pranašumo Lietuvoje, kur veikia aukščiausio lygio pieno gamintojų bendrovės, jo neplėtoti – būtų ekonomiškai nelogiška. Pagaliau tai regioninė politika, apie kurią tiek daug kalbama (bet tik kalbama). Iš tiesų regioninė politika – vienas iš politikos elementų. Visi stambiausi pieno ūkiai, perdirbimo įmonės – regionuose. Jei kalbėtume ne lozungais, bet realiai, tai pieno gamybos ir perdirbimo sektorius turėtų būti valstybės interesas. Visos valstybės taip elgiasi. Maistas šioje geopolitinėje situacijoje tampa strategine preke.
Komentarai nepriimami.