Apželdintoju apie 18 metų dirbantis Aivaras Sakalauskas, paklaustas „turbūt jūsų sodyboje tai kaip rojaus sode?“, save pavadina batsiuviu be batų. Linksmų plaučių ir žodžio kišenėje neieškantis Aivaras atvirai pasakoja, kad baigė Sangrūdos mokyklą – joje viskas buvo įdomu, viskas sekėsi, tad studijuoti galėjo kur tik sugalvojęs. Bet paklausė patarimo ir įstojo į informatiką Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo pagal specialybę ir vis pagalvodavo, kad ekranai ir skaičiukai – ne jam, nes širdis dainuoja ne tas melodijas, kurios jam patiktų. Radęs skelbimą, kad vienai apželdinimo įmonei reikalingas pagalbinis darbininkas, nusprendė pabandyti.
Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka
Ir nustebo!
Kai kaimo vaikas pamatė, ką reikia daryti, akys išsiplėtė! Žolę klientui reikia pasėti? Juk ji ir taip auga. Medį pasodinti? Taigi imi kastuvą, išsikasi duobę ir pasodini pats!
– Ketverius metus dirbau toje įmonėje, daug pamačiau, išmokau ir gilinausi į šį darbą. Po to sukūriau šeimą, o mirus seneliams persikėliau į jų namus Mockų kaime ir tęsiau šią veiklą. Žinojau esmę: klientui reikia dirbti taip, kaip dirbtum sau. Atsirado žmonių pasitikėjimas, po truputį įsivažiavo darbai. O kodėl sakau, kad esu batsiuvys be batų? Nes savo sodyboje dirbu tik tada, kai atlieka laiko, o jo dažniausiai neatlieka.
– Jei pradėjome kalbėti apie seną jūsų sodybą, tai patarkite, ką daryti su senbuviais augalais – jie gali būti ir negražūs, ir ligoti, ir metų metais negenėti. Gal lengviau jų atsisakyti ir pasodinti naujų?
– Kaskart reikia žiūrėti individualiai. Mano močiutės sodyboje augo gal 16 senų medžių, iš jų 8 obelys buvo vienodos, obuoliai nevalgomi, bet ji sakydavo: „Čia sultims“. Iš tiesų labai sudėtinga įvertinti augalą jo nemačius. Bet jei tik yra galimybė išsaugoti – saugokim. Medis turi būti toks, į kurį galėtum įlipti, sūpynes pasikabinti, kad jis pavėsį teiktų. Mano mokytoja yra gerai pasakiusi apie obelį: žmonės riša kuoliuką, kad ji būtų tiesi. Bet obelis turi būti kreiva! Kitaip ji ne obelis.
– Daug kas mano, kad reikia užtepti medžio genėjimo žaizdas. Tiesa?
Tai nėra būtina. Švedų mokslininkai darė ilgamečius tyrimus ir nustatė, kad medis pats geriau apsisaugo, išskirdamas tam tikras medžiagas. Svarbu genėti sausu oru ir tai daryti tinkamai. O jei medyje išpuvo uoksa, tai ko tik žmonės nedaro: ir mėšlo prikiša, ir skudurų, ir molio deda, taip dar labiau pablogindami medžio būklę. Geriau, jei liktų oro cirkuliacija. Tie patys švedai įrodė, kad senuose medžiuose labai naudinga net specialiai gręžti skyles, kad juos ilgiau išsaugotų.
– Ar jūs savo darbe jaučiate klimato kaitą?
– Akivaizdžiai. Klientai pradėdavo kreiptis kovo viduryje, o šiemet – jau sausio mėnesį skambina. Pirmą kartą taip. 2008 metų žiema irgi buvo be sniego, bet nebuvo tokia šilta. Dalyvavau konferencijoje apie klimato kaitą ir apželdinimą. Kalbėjome: ateina toks laikas, kai nežinai, kiek dar metų Lietuvoje eglės augs, nes jos traukiasi šiauriau. Pas mus atsiranda vis daugiau medžių, kurie būdingi ne tokiam atšiauriam klimatui.
– Kalbate apie persikus, abrikosus ir panašius?
– Taip. 2008-ųjų rudenį sodinau nektarinus – tai buvo naujovė, visiems jų reikėjo. O pavasarį pamatėme, kad visi iššalo. Dabar jau nemažai veislių išvesta, kurios gana prisitaikiusios prie mūsų klimato. Persikai, abrikosai, nektarinai nebijo šaltų žiemų – gali pakelti net 40 laipsnių šaltį. Bet bijo pavasarinių šalnų. Jei mūsiškės obelys pavasarį ir nušals, medis nežus. O su persikais ir abrikosais kitaip – žiūrėk, medis susprogdino savo „gyslas“ ir viskas, po augalo. Bet man pavyko sulaukti derliaus: vienais metais buvo tiek persikų, tiek nektarinų, kad trečdalį dar jų nesubrandintų nuskyniau, kad šakos nelūžtų. Net ir plokščiuosius persikus auginu, tai mano mėgstamiausias vaisius.
Jei atsiranda kokių įdomesnių augalų, visada nusiperku ir pasisodinu – kad galėčiau ir klientui patarti, kaip jis auga. Štai atsirado rožinės šilauogės. Įdomu buvo. Pasisodinau – ir pačią pirmą žiemą nė viena neišgyveno, visos iššalo. Štai tau ir egzotika…
– Augalams gali pakenkti ir gyvūnai, ir paukščiai, ir …
– Galėčiau pasakoti daugybę istorijų – linksmų ir nelabai. Štai padarėme vienam klientui rožyną. Atvažiuoju po kurio laiko – arimas, ne rožynas. Pagalvojau, kad žmogus persigalvojo ir daržą toje vietoje pasidarė. Pasirodo, jų šuo „įvertino“, kad rožės – nieko gero.
Šunys, jei palaidi, sodybose turi savo takus, ir nieko nepadarysi. Teko matyti, kad žmonės net dirbtinę veją klojo – niekas negelbsti, net ji suplyšta! Žinoma, viskas priklauso ir nuo gyvūno. Ne kiekvienas šuo rožes išrautų. Kitam labiau patinka „retinti“ agurkų ar pomidorų daigus.
Buvo ir toks atvejis. Pas vienus klientus pasodinom sakurą. Žydėjo kaip pačioje Japonijoje! Atvažiuojame po kurio laiko – nėra, tik kelmelis likęs. Klausiam, ar numirė sakura? Ne, nenumirė. Tiesiog atvažiavo mama paviešėti, o kai vaikai išėjo į darbus, ėmėsi veiklos – negi sėdėsi be darbo. „Grįžtam – guli mūsų sakura ant pievelės, šalia pjūkliukas. „Š… , ne vyšnia, uogų neveda“, – paaiškino mama mums“, – sakuros gyvenimo ir mirties istoriją papasakojo klientai.
Buvę ir taip: prie vienos įmonės padarėme didelį vejos plotą. Atvažiavo į tą įmonę vilkikas iš dabar nedraugiška valstybe vadinamos šalies, vairuotojas pasidžiaugė, kad aikštelė gražiai išlyginta ir apsisuko mūsų gražioje vejoje – viską suniokojo.
O kiek pati gamta pridaro! Vieną veją keturis kartus sėjome. Pasėjame, užeina liūtis ir viskas nuplaukia.
– Gamtos, tiesa, nepergudrausi, bet šunį galima į voljerą ar į trobą uždaryti. Vilkiko į kiemą neįsileisime. Uošvių vizitų neišvengsime, bet pjūkliukus paslėpkime, jei auginame sakuras. Ar dar gali būti kokių pavojų augalams?
– Paukščiai kartais nutupinėja augalo viršūnę ir jis nunyksta. Yra tokia gudrybė: ant kampinių augalų įsmeikime aukštesnius, apie 10 cm išsikišančius bambukus ir pririškime juos prie kamienų, kad ant jų tūptų paukščiai. Ypač tai aktualu eglutėms.
– Kai kurie šeimininkai išraustų duobių ar išrautų augalų vietoje (mylimų šuniukų darbas!) dėsto akmenis, pila skaldelę ar sugalvoja kitus negražumų maskavimo būdus. Kaip pasidaryti alpinariumą, kad jis neatrodytų tarsi suversta akmenų krūva?
– Pas mus įprasta gėlynus vadinti alpinariumais, tačiau tai nėra teisinga: jei tai alpinariumas, tai jame turi augti Alpių augalai, kuriems reikia mažiau drėgmės. Kad nebūtų šuniukams ką rausti, galima naudoti ir akmenis, ir skaldelę. Kai kurie „šunų takuose“ kartais pakloja trinkeles, nes tai vienintelė išeitis. Dėl „balučių“ ant pievelės: teko girdėti, kad klientas iš užsienio parsisiuntė mineralą, kurį įdeda į šuniuko vandens dubenėlį. Jis išskiria tam tikras medžiagas, šuniui nekenksmingas, kurios pakeičia šlapimo PH ir jis žolės neišdegina. Bet negirdėjau, kad Lietuvoje šio mineralo būtų.
– Ko pageidauja klientai?
– Visi žmonės skirtingi, jie nori skirtingų dalykų. Prieš 10–15 metų visi norėjo vejų-„stadionų“. Bet visiems siūlau, ir patys žmonės jau ima suprasti: reikalingas pavėsis. Kai du mėnesius kepina saulė ir iš dangaus nė lašelio, iš tiesų jau nejuokinga darosi. Pats dėl pavėsio sodinausi Lamarko medlievas, jos dar vadinamos daugiakamieniu medžiu. Apie 150 cm aukščio auga plikos šakos ir tada prasideda laja – visas augalo grožis. Tai labai dailus augalas visais metų laikais – kai sprogsta atrodo vienaip, kai žydi – kitaip, lapai sezono metu keičiasi. Be to, subrandina uogeles, kurios man skanesnės už šilauoges. Taigi – dviguba nauda. Dabar daugiakamieniai medžiai tampa madingi: beržai, minėtos medlievos, gudobelės. Pats sodinausi katalpą (Catalpa), kuri turės didelę lają ir teiks pavėsį.
Prieš ir po. Formuota pušis (Niwaki). Nuotraukos iš Aivaro Sakalausko albumo.
Noriu kai ką pasakyti apie vejas. Socialiniuose tinkluose galime matyti, kokios jos gražios. Norint, kad veja būtų dekoratyvi, reikia dažnai ją pjauti, tręšti, jai reikia saulės, oro, vandens, šaknims – deguonies. Dabar, kai robotai pjauna vejas, aeravimas reikalingas du ar tris kartus per sezoną: kai kaskart žemai nupjaunama žolė, ji tampa kaip kilimas, šunta šaknys. Taigi – priežiūrai reikia ir laiko, ir resursų. Reikia neturėti šeimos, vaikų, kad galėtum taip vergauti vejai. Samdysime darbininkus ar patys atsiraitosime rankoves? Todėl visada rekomenduoju pagalvoti, kaip susiplanuoti, kad sodo, vejos, gėlynų priežiūra būtų paprastesnė. Yra klientų, kurie pageidauja, kad nebūtų lapuočių (nes reikės lapus grėbti, kompostuoti), nenori spygliuočių (nes spygliai byrės). Negerai ir smilgos, nes jas reikės nupjauti. Tada supranti, kad geriausiai jiems tiktų plastikinis augalas, – juokiasi Aivaras.
– Ką daryti su augalais, kurie nei žydi, nei dera, bet išmesti gaila, nes juk gyvas?
– Būna, kad augalui netinkama vieta, dirvožemio PH – kažkas netinka, ir viskas. Jis neaugs.
Perkeli į kitą vietą – viskas gerai. Turiu savo sodyboje „reabilitacijos kliniką“ – ką klientai išmeta, aš paimu ir pasodinu. Vienas toks išmestas rododendras pasakiškai žydėjo, visi aikčiojo. Nelabai jaučiu sentimentų augalams, bet lengva ranka ir nemėtau. Jei metų metais iš savo hortenzijos nieko gražaus nesulauki? Tai ką – laukti dar keletą metų? Pasisodink kitą hortenziją, kuri žydės. Neišmeskit, atiduokit kaimynui, gal pas jį augs.
– Kokių keistesnių klausimų sulaukiate iš klientų?
– „Ar galite išgenėti sodą taip, kad daugiau niekada nereikėtų?“. Jiems atsakau, kad nebent pjūklu palei žemę. Nes sodą genėti reikia kartą metuose. Taip pat klausia, „ką galima šitame kampe padaryti, kad būtų gražu?“. Sakau, kad nėra stebuklingo recepto, į sklypą reikia žiūrėti kompleksiškai. Nebūna taip, kad pasodini augalą kampe ir visa aplinka kardinaliai pasikeičia. Nebent sklype daug vejos ir padarai kalnelį su vienu formuotu augalu, vadinamuoju Niwaki – tai gerokai pakeičia aplinką, solidumo suteikia. Bet iš esmės – kiekvienoje sodyboje turi būti išlaikytas ritmas.
Būna, kad nusiperka žmonės sklypą pamiškėje ir norėtų tujų gyvatvorės. Ji šalia „palaidos gamtos“ atrodytų tarsi svetimkūnis. Kita vertus, jei mieste ar sodyboje reikia gražios gyvatvorės, už tujas nieko nėra gudriau išrasta: pasodinai ir pamiršai. Aišku, bus pavėsio, bus samanos, šiukšlins ir t. t.
– Ką galite pasakyti apie agrotekstilės naudojimą? Gal yra jai alternatyva?
– Jei naudoji mulčą, nereikia tekstilės, nes tai gamtos tarša. Geriau apačioje naudoti smulkų mulčią, ant jo – stambesnį, aukštyn kylant stambų: užpilti 5–8 cm. Gal ir prasimuš kokia stipresnė žolytė, bet užtat naudosime mažiau plastiko. Nes gamta ir taip prisikenčia nuo mūsų veiklos.
Komentarai nepriimami.