Daugiau nei du kilometrai (!) istorinių dokumentų saugoma Kauno regioninio valstybės archyvo Marijampolės filialo saugyklose (P. Butlerienės g. 9). Čia dirbantys žmonės džiaugiasi kiekvienu nauju, kad ir nedideliu, mūsų istoriją liudijančiu, žmonių likimus atskleidžiančiu dokumentu. O ką jau kalbėti apie tas džiugias dienas, kai vienu metu praturtėjama dešimtimis ir šimtais dokumentų…
Taip nutiko praėjusiais metais, kai kunigo ir istoriko Vaclovo Strimaičio (1905–1982) didelę palikimo dalį jo giminaitės patikėjo saugoti ir tvarkyti Marijampolės archyvo specialistams. Tai – rankraščiai, atsiminimai, laiškai, dokumentai, nuotraukos… Marijampolės filialo vyriausiasis archivaras Rimvydas Urbonavičius apie tai užsiminė vasario 4 dienos „Suvalkiečio“ publikacijoje, skirtoje Vaclovo Strimaičio 120-osioms gimimo metinėms. Kunigas gimė vasario 27-ąją, o 28-ąją archyve buvo atidaryta paroda „Kunigui istorikui Vaclovui Strimaičiui – 120 metų“. Joje eksponuojama ir anksčiau turėtų, ir nemažai pernai gautų dokumentų.
Gausiai susirinkusiems marijampoliečiams ir svečiams buvo priminta šviesaus atminimo kunigo biografija, akcentuojant ne tik sielovadinį darbą įvairiose bažnyčiose, bet ir visą gyvenimą trukusią kitą svarbią veiklą: kur begyveno, visur rinko istorinę medžiagą, domėjosi vietovėmis ir jas aprašė. Jam rūpėjo, kaip gyvena žmonės, buvo pradėjęs rašyti kunigų biografijas. Bendravo V. Strimaitis ir su kitais kunigais, ypač – su istoriku Jonu Reitelaičiu: įdomus ir vertingas jų susirašinėjimas…
Parodos atidaryme dalyvavo keletas plačios kunigo V. Strimaičio giminės atstovų – tarp jų ir dokumentus archyvui perdavusios Dalia Strimaitytė ir Vilija Savčenkienė. Abi taip pat istorikės (sakė, giminėje yra ir daugiau). Iš jų išgirdome apie „dėdulės“, kaip buvo jaunųjų giminaičių vadinamas V. Strimaitis, gyvenimo būdą, santykius su aplinkiniais ir begalinį darbštumą. V. Savčenkienė, vienos iš trijų klebono seserų anūkė, pasidžiaugė, kad jo raštai rado vietą. Ji sakė, kad „dėdulė jungė familiją – jo dėka mes žinojome ir tebežinome ne tik senelių, prosenelių vardus, bet ir kapus, kokie giminystės ryšiai ką su kuo sieja.
agotosios klebonija tuo laiku, kurį prisimenu, buvo visų prieglobstis. Sunkius išbandymus patyrę, iš kalėjimų grįžę ar bėdų ištikti giminaičiai glaudėsi prie dėdulės… Aš vis dar stebiuosi kunigo Strimaičio tėvu, kuris atkakliai ragino visus siekti mokslo, nepaisant nieko. Šeimoje buvo 11 vaikų, 7 iš jų buvo išleisti į mokslus… Kaip to meto (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia) valstietis suvokė, kad to reikia – mokslo svarbą?“
D. Strimaitytė, istorikė, Signatarų namų direktorė, akcentavo, kaip svarbu žinoti ne tik vadinamąją didžiąją, bet ir savo giminės, šeimos istoriją. „Mūsų giminės istorija mums buvo kaip pati geriausia knyga – ir čia didelis nuopelnas tenka kunigui Strimaičiui. Jo raštuose gal ne visada užfiksuoti labai tikslūs faktai, nes remtasi sakytine istorija, nėra šaltinių, daug romantikos, tačiau jei ne jis ir kiti į jį panašūs – nieko nebūtų likę. Linkėčiau ekspozicijoje visiems atrasti tai, kas patiems svarbu“.
R. Urbonavičius dar kartą padėkojęs viešnioms, akcentavo, kad ši medžiaga praturtins ne tik kiekiu, bet ir turiniu, kad kunigai, kurie domėjosi istorija ir rinko (kartais labai sunkiomis sąlygomis) faktus, nurašinėjo dokumentus, padarė didžiulį darbą. Jis padėkojo ir atėjusiems į parodos atidarymą bei kvietė turinčius vertingos medžiagos ne vien apie V. Strimaitį, bet ir apie kitus istorikus, ar turinčius dokumentų pasidalinti savo informacija.
Komentarai nepriimami.