Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Nedideliame Kalvarijos miestelyje gyveno įvairių tautybių žmonės, kurie turėjo ne tik savo verslus, mokyklas, bet ir maldos namus. Antrąjį šimtmetį – nuo 1838 m. – baigianti skaičiuoti čia pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia išsaugota iki šių dienų.
Bažnyčia iškilo naujoje vietoje
– Žemės sklypą bažnyčios statybai prie Kauno–Varšuvos plento Kalvarijos evangelikai liuteronai iš rusų valdžios išsirūpino 1828 m., o iš karalienės Aleksandros Feodorovnos gavo 1000 lenkų guldenų pašalpos, – istorijos skraistę praskleidžia Kalvarijos krašto muziejaus/informacijos centro muziejininkė Asta Jankeliūnienė. – Iš pradžių perdirbti į bažnyčią buvo manyta mūrinį sandėlį, kuris stovėjo ant paskirto sklypo. Ir šis sumanymas buvo beveik įvykdytas, bet prasidėjo 1830 metų sukilimas, 1831 m. – „krakosmetis“ ir darbai buvo nutraukti. Sandėlis panaudotas sukilėlių, o vėliau jų malšintojų, rusų, reikalams.
„Krakosmečiui“ pasibaigus, 1833 m. sandėlis buvo nugriautas ir kitoje vietoje iš naujo pradėta statyti bažnyčia. Statybos pagal A. Majerskio projektą truko penkerius metus ir 1838 m. rugsėjo 25 d. evangelikų liuteronų bažnyčia buvo įšventinta.
Prie bažnyčios veikė ir pradžios mokykla. Tikinčiųjų skaičiui augant, 1890 m. bažnyčia buvo padidinta.
1897 m. Kalvarijoje ir jos apylinkėse gyveno 759 liuteronai, dauguma jų vokiečiai. Savo bažnyčią jie vadindavo kirche. Šis pavadinimas išliko ir iki šių dienų.
Vokiečių bendruomenės mieste nebeliko
Svarbų vaidmenį vokiečiai vaidino Kalvarijoje tarpukario metais. 1921–1923 m. vienas jų, Edvardas Feiferis, buvo miesto burmistras. Mieste vokiečiai vertėsi daugiausia amatais, o gyvenę kaimuose – žemdirbyste.
Vokiečiai paliko žymų pėdsaką ir Kalvarijos kultūriniame gyvenime: veikė jų pradžios mokykla, kurioje 1921 metais mokėsi 45 moksleiviai. Porą kartų per metus vokiečių jaunimas Šulgaserio salėje surengdavo vakarus su vaidinimais ir pasilinksminimais, kuriuose dalyvaudavo ir kitų tautybių kalvarijiečiai. Veikė vokiečių kultūros draugijos Kalvarijos skyrius, kuriame 1940 m. vasario mėnesį buvo 837 nariai.
Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, vokiečiai pagal susitarimą su Vokietija buvo iškeldinami. Vokiečių iškeldinimo komisijos filialas veikė ir Kalvarijoje. Užsiregistravę vokiečiai turėjo skubiai parduoti didžiąją turto dalį ir vykti į Marijampolės geležinkelio stotį, o iš ten jau traukiniu per Kazlų Rūdą ir Vilkaviškį – į Vokietiją. Kartu buvo išvežamas vokiečių organizacijų, mokyklos, bažnyčios turtas. Išvežtos ir evangelikų bažnyčios metrikų knygos.
Tuomet iš Kalvarijos išvyko 695 vokiečiai. Jie buvo nukreipti į specialias stovyklas Rytų Prūsijoje, iš kurių paskirstyti po nuolatinio gyvenimo vietas. Taip netikėtai išnyko Kalvarijos vokiečių bendruomenė.
Turistai domisi ne tik pastatu
Nelikus vokiečių bendruomenės, nustojo funkcionuoti ir bažnyčia. Vis dėlto pastatas išliko ir traukia keliautojų dėmesį. Ypač vokiečių, kurie pagal architektūros stilių atpažįsta čia stovinčius maldos namus.
– Pravažiuojantys per Kalvariją keliautojai – ne tik vokiečių turistai, bet ir grupės iš kitų šalių, apsilanko Kraštotyros muziejuje, domisi miesto istorija ir dažnai paklausia: kas per pastatas stovi ant kalvos?
užinoję, kad tai buvę maldos namai, daugelis norėtų juos apžiūrėti, jiems įdomu būtų užeiti ir į vidų, bet tų sąlygų mes neturėjome, o ir parodyti nebuvo ką. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje vyko nieko bendra su bažnytinėmis apeigomis neturinti veikla. Daug metų čia treniruojasi boksininkai, – pasakoja A. Jankeliūnienė.
Ir tai, pasak jos, ačiū, Dievui. „Mes kartais sakome, kad bažnyčioje sportas kažkaip nedera. Bet, ko gero, reikia tik pasidžiaugti tuo, kas buvo, nes sporto dėka išliko pats pastatas. Ir tai – svarbiausia.“
A. Jankeliūnienė sako, kad buvo vokiečių, atvažiavusių su tikslu – surasti informacijos apie čia gyvenusius giminaičius ar žinodami, kad kažkur čia palaidoti artimieji. „Kai kurie nurodo ir metus, panašiai kuriais galėjo būti mirę jų ieškomi žmonės. Deja, sunku rasti, paminklų su užrašais jau praktiškai nebelikę, tai bent tą vietą, kur yra kapinės, parodome.“
Kalvarijoje yra dvejos liuteronų kapinės. Seniausios, Gėlių gatvės gale, kur palaidoti ir žydai, kitos – Suvalkų gatvėje. Jų vietą žymi išlikusi vartų arka. Nemažai vokiečių gyveno Kalvarijos apylinkėse, ypač Aistiškiuose. Ten yra ir senosios vokiečių kapinaitės, kai kuriuos kapus nuolat lanko, tvarko artimieji.
Įsižiebė viltis tęsti vokiečių kultūros tradicijas
– Dabar Kalvarijoje vokiečių bendruomenės neturime, bet tradiciją galėsime savotiškai tęsti, prisiminti čia gyvenusius žmones, jų veiklas. Tarpukariu mieste veikė vokiečių kultūros draugijos skyrius. Čia buvo statomi spektakliai, organizuojami vakarai. Ir ne taip, kad mes, vokiečiai, darome kažkokį koncertą ar vakarą. Jie kviesdavosi visas bendruomenes: tiek žydus, tiek lenkus, rusus, lietuvius. Visus jie apjungdavo.
Tad dabar, jeigu pavyks mums kirchę sutvarkyti ir ten vėl, kaip meras galvoja, bus kultūrinės erdvės, parodų, koncertų salė, tai aš matau sąsają su tarpukario Lietuva, – ateities vizija dalijasi A. Jankeliūnienė.
Komentarai nepriimami.