Per Lietuvą keliauja mūsų šalies abstrakčiosios tapybos pradininke laikomos dailininkės Kazės Zimblytės (1933–1999) paroda „Abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, sudaryta iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių. Pernai rodyta „Pamario“ galerijoje Juodkrantėje, iki šių metų pavasario – Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, nuo gegužės 8-osios ji demonstruojama Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje.
Buvo nepriimta ir nepritampanti
Dailininkės kūrybą Marijampolėje pristačiusi kuratorė Nijolė Nevčesauskienė teigė, jog šioje parodoje galima matyti pačias įvairiausias K. Zimblytės puses. Anot kuratorės, menininkė tamsiomis arba šviesiomis spalvomis ant drobės, popieriaus ar kartono tapė aliejumi, akvarele, guašu, koliažų ir asambliažų technikomis klijavo drobės skiautes, popieriaus, odos, folijos lakštus ir taip perteikė įvairias emocines būsenas.
K. Zimblytė yra išties išskirtinė menininkė, kuri visą laiką išliko vientisa ir unikali. Renginio metu nemažai kalbėta apie kūrėjos laikmečio kontekstą, jos kelią ir pasirinkimus, apie menininkės spalvų, atspalvių suvokimą, kuris atsispindėjo ir jos eilėse, medžiagiškumą tapyboje, erdvę. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad jos darbai atrodo skirtingai keičiantis paros laikui, skirtingoje šviesoje.
Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus parodų kuratorė Jolita Bičkienė akcentavo, jog K. Zimblytė jautėsi nepriimta, nepritampanti, o jos kūryba dažnai lieka nesuprasta. „Kiekvienas kūrėjas nori būti suprastas, jei ne visų, tai bent jau dailininkų. Ši menininkė – tai meno legenda, mūsų aukso fondas, labai svarbu, kad galime su jos darbais susipažinti ne tik didžiuosiuose šalies miestuose“, – džiaugėsi J. Bičkienė.
Ji papasakojo, kad prieš maždaug tris dešimtmečius menininkės darbų buvo įsigijęs tuometis Marijampolės krikščioniškosios kultūros centras, ir vienas didelių matmenų kūrinys daug metų puošė tos įstaigos, dabar tapusios Šv. Cecilijos gimnazija, mokytojų kambarį, stebindamas lankytojus savo išskirtinumu.
Darbus eksponuodavo draugų namuose
Pasak N. Nevčesauskienės, abstrakčiosios dailės kūrėja sovietmečiu prie tos sistemos taip ir nepritapo, jautėsi vieniša, jos šeima iširo, vaikų nesusilaukė. „Toje kūrėjų jūroje abstrakčiąją dailę sovietmečiu mažai kas kūrė. Buvusiame Dailės institute ji baigė tekstilę, bet iš tikrųjų buvo koloristė, tik tapybos skyriuje jai neatsirado vietos. Jos tekstilės darbai taip pat įspūdingi, jie keliavo po įvairias užsienio galerijas“, – teigė kuratorė.
Kūrėja koncentravosi į pačią meno esmę, jai svarbus buvo liaudies menas, audiniai, geometrinės struktūros ir formos, artimas struktūrinis minimalizmas. Anot kuratorės, K. Zimblytės gyvenimas buvo tarsi kalneliai „aukštyn–žemyn“, savo pasirinkimais sovietmečiu ji pasmerkė save užribio tapytojos statusui. Jos nekvietė į oficialias parodas, ji nedalyvavo tapybos bienalėse ar trienalėse, o kūrybą eksponuodavo neoficialiose erdvėse, tiesiog draugų butuose – skulptoriaus Vlado Vildžiūno šeimos namuose ar Vytauto Šerio sodo namelyje, kur parodė savo kinetinio meno siuvinius ir juostas.
– Tai buvo sąmoningas pasirinkimas būti opozicioniere, kuris brangiai kainavo menininkei. Kasmet kovo 4-ąją, per Kazines, ji rengdavo savo tapybos vernisažus Šerių namuose, kur susirinkę dailininkai juos apžiūrėdavo. Važiuodavo į Maskvą, ten bendraudavo su rusų ar užsienio šalių menininkais avangardistais. Mūsų menininkai to nesuprasdavo, laikė ją vos ne išdavike, o juk tai buvo menininkės veržimasis į platesnį pasaulį.
Išlikę dokumentiniai kadrai, kuriose ji kuria didžiulę scenos uždangą Maskvos Gnesinų muzikos mokyklos scenai. Tas jos įspūdingas iš atskirų kvadratų sukurtas darbas, kurį ji kūrė šventų Jonų bažnyčioje, iki mūsų dienų neišliko. Kažkur užkišti buvo ir jos darbai Vilniaus laidojimo namams. Tik po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos dailės muziejus po pirmosios didesnės parodos nupirko daugiau jos darbų, kurie yra mūsų šalies meno aukso fondas, – pabrėžė N. Nevčesauskienė.
Kūriniai pateko į muziejų
Anot kuratorės, gyva būdama K. Zimblytė negavo jokių premijų ir apdovanojimų. Vienintelę knygelę su jos interviu, kūrybos pavyzdžiais bei dienoraščio fragmentais išleido „Lietuvos aido“ galerija, su kuria ji bendradarbiavo. Menininkė būdavo pikta, tiems, kurie nesuprasdavo jos kūrybos, kartais pasakydavo ir aštresnį žodį. Jau po dailininkės mirties Nacionalinis dailės muziejus perėmė didelį jos kūrinių kiekį, kolekciją, kurioje yra jos tekstilės, grafikos, piešinių, tapybos darbų – iš viso per 700 vienetų. Dalis tų darbų dabar keliauja po Lietuvą.
Pati kuratorė parengusi šios menininkės kūrybos tyrimą, kurį Nacionalinis dailės muziejus planuoja netrukus išleisti. Rengiamas ir platus jos kūrybos katalogas, kuris taip pat turėtų pasiekti visuomenę. Anot N. Nevčesauskienės, parodoje Marijampolėje yra įvairia technika atlikti darbai, o pati menininkė nuolat ieškojo meninių išraiškos galimybių.
Komentarai nepriimami.