„Vinco Dovinės gyslose buvo per daug nerimo, širdyje per daug ilgesio, kad jis būtų galėjęs savimi, savo darbu ir aplinka pasitenkinti. Per visą savo gyvenimą lyg degte degė ir blaškėsi kaip ugnyje, ieškodamas savęs ir to didžiojo darbo, kuris gal būtų suteikęs jo dvasiai ramybės ir įprasminęs jo neramų gyvenimą“.
Kazys Boruta „Mediniai stebuklai“ (prakalba).
Kas geriau, jei ne kūrėjas, pažįsta savo kūrinio veikėją, kartu su juo keliavęs nuo gimimo iki paskutinio atodūsio? Ir kieno, jei ne paties kūrėjo bruožų, net ir nesistengiant, sudėta į tą paveikslą – kad ir koks sugalvotas ar išgalvotas, o gal ir tikras jis iš tiesų būtų? „Medinių stebuklų“ herojaus prototipas buvo realus žmogus, tačiau ar pats rašytojas daugybę kartų nejuto to paties, kaip ir medžio meistras: nesupratimo, atstūmimo, tamsuoliškumo – tik ne iš mažai raštingo kaimo, o iš inteligentiškos ir mokytų žmonių aplinkos?
Minėdami Kazio Borutos, gimusio ir augusio mūsų žemėje, Kūlokų kaime, lankiusio Liudvinavo ir Marijampolės mokyklas, 120-ąsias gimimo metines turime progą ir galime daugiau sužinoti apie šią unikalią asmenybę, kurios gyvenimą įamžinus kino juostoje sakytume: „Ne, taip gal nebuvo – prigalvota…“
Po Liudvinavo teatro „Žalias sodas“ biografinio spektaklio „Boruta. Man gyvo žodžio niekas neatstos“ ne vienas ir ne du, dalindamiesi įspūdžiais, sakė iki šiol daug ko nežinoję, kad tiek neįtikėtinai daug visokių įvykių, dažnai skaudžių, buvo šio rašytojo gyvenime.
„Labai džiaugiuosi, kai žmonės sako, kad daug naujo sužinojo apie Kazį Borutą, kad iš naujo jį atranda… Mūsų spektaklis nėra „vaidinimas“ – tai dokumentika. Ir dar labai džiaugiuosi, kad į mūsų „Žalią sodą“ atėjo naujų, jaunų žmonių“, – sakė režisierė Vita Gvazdaitienė. Beje, ji yra pastačiusi spektaklius ir pagal „Baltaragio malūną“, ir „Medinius stebuklus“, kai kurie aktoriai prie K. Borutos kūrybos prisiliečia nebe pirmą kartą. Ir tai, be abejo, turėjo įtakos kuriant pasakojimą apie autorių. Pasakojimą, paremtą konkrečiomis datomis, faktais iš dokumentų, perduodamais skaitovų, nedideles mizanscenas kuriančių aktorių, fone demonstruojamomis fotografijomis. Jos ir gyvieji paveikslai tarsi susilieja, iš praeities prisikviesdami žmones susitikti su gausiai laisvalaikio salėje susirinkusiais žmonėmis.
Spektaklyje ne po vieną vaidmenį teko artistams: kuo tik nevirto Kęstutis Varnagiris, buvęs ne tik Boruta, bet ir Vincu Dovine, ir kitais veikėjais. Rašytojo tėvais, broliais ir seserimis tapo Algis Ančiukaitis, Sigutis Jundulas, Stefanija Navickienė, Rasa Žibūdienė… O visai netrukus jie bei kiti persikūnydavo nebe į konkrečius žmones, bet į rašytojo vaizduotės sukurtus (ir gyvenime sutiktus, kaip pats sakė) personažus.
aulius Ulevičius (koks Girdvainis!), Eglė Rastapkevičienė, Laima Gludžinskienė, Lina Bankauskaitė-Šleinotienė, Eglė Sikorskienė… Ir, žinoma, jauniausios – Aistė Rastapkevičiūtė, Fausta bei Beata Ulevičiūtės – ne kartą tikrai stebino gebėjimu sklandžiai įsilieti į vis besikeičiantį spektaklio audinį.
Literatūrologė Dalia Striogaitė apie Borutą taip rašė: „Jis – iš kūrybingosios 1905 metų generacijos. Jie – epochų sankryžos, didžios laiko įtampos vaikai, gyvastingi ir veiklūs, susiję su savo krašto tikrove ir su pasaulio kultūros aktualijom. Nepriklausomos Lietuvos augintiniai, galėję gana laisvai pasirinkti pasaulėžiūras, turėję dialogo (ateitininkai – aušrininkai) ir savarankiškų politinių apsisprendimų galimybę, susikūrę savus krašto ateities ir jos gerovės idealus.
Boruta ėjo su kairiaisiais – traukė kova, rizika, revoliucinė gyvenimo pertvarka; buvo aštrus autokratinio režimo priešininkas, nors ir baustas, ragavęs kalėjimų duonos. Jauni ir gabūs, jie veržėsi į vos įkurtą Lietuvos universitetą, vėliau – į berlynus ir paryžius, ir jų svarus intelektualinis pasirengimas suponavo krašto kultūros suklestėjimą. Ir būtent tos kartos menininkai jų brandos ir kūrybinio pajėgumo metais pateko į pačius XX amžiaus pragarus: į Sibirą, emigraciją, į nuolankaus kolaboravimo su okupaciniu režimu pinkles. Borutos kelias ir vėl kitoks: liko tėvynėje, buvo kalintas, žemintas, nustumtas nuo literatūros, bet išsaugojęs dvasinį tvirtumą, nesuniveliuotas ir mažiausiai prisitaikęs. Lig šių dienų išliko prie visų valdžių kalėjime sėdėjusiojo renomė. Ir stiprios, laisvos, nenuolankios asmenybės aura.“
P. S. O kalbant apie spektaklį dar galima pridurti, kad pilnutėlėje salėje neskambėjo telefonai, žmonės nesidalijo šeštadienio naujienomis, o susikaupę bene pusantros valandos klausėsi ir žiūrėjo… Ar tai ne įvertinimas visiems kūrusiems?
Komentarai nepriimami.