Kas gali išrauti žolę: redakcija, savivaldybė, tarnyba ar gyventojas?
Ką jūs darote, kai sugenda jūsų skalbimo mašina? Arba kur kreipiatės, jei staiga namuose dingo elektra? O jei vaikas išaugo batus? Teisingai – ieškote meistrų, skambinate elektros tiekėjui arba einate į parduotuvę pirkti naujų batų.
Bet ne visi, oi ne visi taip daro. Kai kurie skambina į redakciją arba, pavyzdžiui, į savivaldybę, kad šios greitai išspręstų jų problemą…

Ak, ak, ak…
Galime būti ta „greitoji pagalba“, bet tik tada, kai pamatėte, jog dėl piktybiškumo, aplaidumo, abejingumo, korupcijos, tingumo ar kitų neigiamų ypatybių tarnybos, atsakingi asmenys ar pan. nevykdo to, kas jiems priklauso, nepadaro to, už ką jiems mokame pinigus.
Štai išėjote į savo daugiabučio kiemą ir – ak, kiek pušų spyglių prikritę ant asfaltuotos dangos! Ak, žolės neišrautos. Ak, pievelės žolė nenupjauta. Ak, guli šiukšlė ant jos numesta – tegul atvažiuoja tarnybos ir surenka. Daug tokių „ak“ gali išgirsti aplink. Vėjo atpūstų šiukšlių, lapų ir pan. pamato, net neabejoju, ir tie, kurie gyvena nuosavuose namuose. Ką jie daro? Paima tą šiukšlę ir įmeta į šiukšliadėžę. Pasiima reikalingus įrankius, kibirus ir susitvarko, kad būtų gražu ir pačiam, ir kaimynui už tvoros.
„Norit, kad patys šluotume ir dar įmonei mokėtume?“
Į Marijampolės Šaulių g. 62-ąjį namą šią vasarą vykome tris kartus. Trečiąjį kartą jau net svarstėme: važiuoti ar ne? Nes jautėme, kad kai kurie namo gyventojai, užuot kreipęsi į daugiabučio aplinką tvarkančią įmonę (šiuo atveju – UAB „Sūduvos vandenys“), skambina į redakciją.

Mums minėto namo gyventoja (pavardė redakcijai žinoma, aut. pastaba) sakė esanti nepatenkinta administruojančia įmone: „Žolės visur. Krūmai neapkarpyti – mes patys juk neturime specialių žirklių. Piktžolės nenupurkštos. Kol pušaitės buvo mažos, spygliai į žolę sukrisdavo, o dabar viskas – ant automobilių aikštelės dangos. Anksčiau čia gyveno vyras, kuris už ačiū viską sušluodavo, būdavo tvarka.
Dabar jis čia negyvena, ir visi tik pro langus žiūri, bet ne su šluotomis mojuoja kieme. Tik tris kartus mačiau, kad įmonės darbuotojai šluotų teritoriją. Tegul nepasakoja, kad du kartus per savaitę tai daro – aš ne kvaila, matau. Ir žinau, kaip reikia tvarkyti“.
Mandagiai pasiteiravome, ar tikrai visame 45 butų name nėra nė vieno žmogaus, na gerai, dviejų žmonių, kurie skirtų keliolika minučių ir patys sušluotų spyglius? Tiesiog taip sau – tarsi pasimankštindami? Pasirodo – nėra nė vieno, nes daugiausia čia gyvena, anot marijampolietės, „kadenciją baigę“ žmonės – senjorai. Ir dar sulaukiau klausimo: „Norit, kad patys šluotume ir patys dar sumokėtume „Sūduvos vandenims“?
Logiška. Kodėl gyventojai turėtų mokėti už paslaugą, jei jos negauna arba ji teikiama netinkamai?
Iš Šaulių 62-ojo niekas nesikreipė
Jei jau nuvažiavome į Šaulių gatvę, tai ir „Sūduvos vandenims“ paskambinome.
Kristina Žukaitienė, Aplinkos priežiūros ir valymo padalinio vadovė sakė, kad nėra sulaukusi nė vieno skambučio iš minėto namo. Tvarka įmonėje tokia: jei sulaukia gyventojų skundų, visada reaguoja ir bando spręsti problemą:
Yra paskirtas darbuotojas, kuris tvarko šio daugiabučio aplinką du kartus per savaitę: vieną kartą atlieka generalinį tvarkymą, kitą kartą surenka šiukšles, pašluoja, nulaužtas šakas surenka ir pan. Darbai ir nuo gamtos sąlygų priklauso – štai rudenį vėjas lapų prineša, šakų prilaužo. Nemanau, kad situacija prie Šaulių 62-ojo bloga. Ir medžius apgenime, ir lajas pakeliame. Per sezoną septynis kartus žolę pjauname (jau šešis kartus tai darėme, dar kartą pjausime). Pati keletą kartų per mėnesį aplankau ir įvertinu, kaip tvarkomi objektai. Nuvažiuosiu ir įvertinsiu situaciją. Jei yra mūsų darbo trūkumų, jie bus pašalinti.
Ir patys moka šluotomis naudotis

Pakeliui užsukome į netoli redakcijos esantį kiemą – Gedimino g. 9 (namas yra daugiabutis). Apie jame gražiai tvarkomą gėlyną jau rašėme vasarą. Norėjosi pažiūrėti, kaip kiemas atrodo dabar, kai pradėjo kristi lapai ir spygliai.
Ir ką? Ir švara bei tvarka. Tai irgi yra „Sūduvos vandenų“ teritorija, tačiau nei prie šaligatvio kraštų, nei pačiame kieme nebuvo jokio „papiktinančio elemento“. Pasiteiravome, kaip čia jiems taip pasisekė, kad viskas taip puikiai tvarkoma?
Šiame Gedimino g. name patalpas nuomojančios įmonės atstovė prisipažino, kad pačiai tenka kieme su šluota pamojuoti, taip pat rūpestingai gėlyną (ir tai, kas šalia jo) tvarko šiame daugiabutyje gyvenanti Roma Kūlokienė. Užtat ir kiemas, ir automobilių stovėjimo aikštelė švarutėlė (ir tie nuolat krintantys pušų spygliai čia kažkokiu stebuklingu būdu neužsibūna).
O štai šalia esančio Gedimino g. 11-ojo pastato kiemas atrodo taip, tarsi čia žmonės nevaikšto, nedirba, nemato nei vėjo supūstų lapų kiemo pakraščiuose, nei trinkeles įveikusios žalios gyvybės.
Atėjo tie laikai!
Jei straipsnio pradžioje pajutote šių eilučių autorės priekaištų tiems, kurie redakciją „įpareigoja“ spręsti jų reikalus, tai labai atsiprašau! Kol rašiau šį tekstą – persigalvojau. Reikia džiaugtis, kad atėjo laikai, kai žmonėms ne tas pats, kokioje aplinkoje jie gyvena. Net jei tai daugiabutis – norisi, kad jo aplinka būtų kaip atvirukas: ir patiems gražu, ir ne gėda svečiams atvykus. Jei tai pastatas, kuriame veikia įmonės, jų darbuotojai pasistengia, kad klientams būtų malonu jau į kiemą užsukus. Grožį, tvarką sukurti galime visur. Net ten, kur, atrodo, yra visiškas „šabakštynas“. Jei netikite – paklauskite dirbtinio intelekto (DI): jis net schemą nubraižys, ką išrauti, ką palikti, kur kokias gėles pasodinti, o kur geriausiai tiktų žalia veja ir suoliukas. Tik žoles prie to suoliuko teks išrauti patiems. DI šios paslaugos neatlieka.
P. S. neseniai redakcijai teko išklausyti ir tokį skundą: viename kaime kaimyno gaidys labai anksti ryte gieda ir pažadina. Nu bet tikrai baisu. Į puodą tą gaidį!
Arba tuos gaidžiu nepatenkintuosius – atgal į miestą!