„Svajok atsargiai – svajonės pildosi“, – banalus posakis, bet puikiai tinka Šunskuose gyvenančio Rimanto Plečkaičio istorijai apibūdinti. Ilgus metus vyras svajojo apie nuosavą sodą, tačiau žemės jam neturėjo. Sutikęs žmoną Iloną, apsigyveno jos gimtuosiuose Šunskuose (Marijampolės sav.), sodyboje, kurią supo 1,5 ha pieva. Per dvylika metų plyną lauką jis pavertė žaliuojančia oaze, kurioje dera lazdynai, sirpsta gervuogės ir noksta vynuogės, o svarbiausia – čia jis atrado ramybę, laimę ir pilnatvę.
Lazdynai primena tėviškę
Pirmiausia pievoje, kurioje anksčiau ganėsi karvės, Rimantas pasodino lazdynus. Jam tai – vaikystės namus primenantis medis, nes augo sode gimtuosiuose Pilviškiuose (Vilkaviškio r). „Aišku, ne tik tai lėmė pasirinkimą, – pripažįsta pašnekovas. – Kurdamas sodą turėjau norą, kad jis teiktų ir finansinę naudą. Lazdynams reikia nedaug priežiūros, o vieno sezono vaisius gali pardavinėti net ketverius metus.“ Tiesa ta, kad riešutai Rimanto sandėlyje tiek ilgai niekada neužsibūna. Klientai ką tik nuskintus riešutus išgraibsto per 3–4 savaites. „Lazdyno riešutas – skanus ir maistingas. Šviežias jis būna minkštas, švelnaus skonio, lengvai gliaudomas. Dėl to klientų yra vertinamas ir mėgiamas. Ypač – mamų su vaikais“, – atkreipia dėmesį sodininkas.
Šiuo metu R. Plečkaičio sode žaliuoja apie 800 derančių medžių, dar panašiai tiek plyti jaunuolyne. Pastarieji jau šį rudenį ir ankstyvą pavasarį iškeliaus džiuginti kitų sodininkų. Dauginti lazdynus Rimantas pradėjo norėdamas išplėsti savo sodą. Pastebėjęs, kad riešutų sodinukai turi paklausą rinkoje, juos ėmė dauginti didesniais kiekiais. „Selekcija duoda geresnį pelną nei derlius, bet aš – ne profesionalas, tik žingeidus mėgėjas. Daug skaitau, domiuosi, tad kartais pavyksta užauginti kokybiškus medelius ir dalį jų parduoti“, – kuklindamasis paaiškino R. Plečkaitis, nors iš tiesų jo dauginti sodinukai ypač dailūs. Ant kai kurių antramečių medžių kabo riešutai.
Gervuoges sodino paliepus gydytojai
Ne tik riešutus ir jų sodinukus, bet ir Rimanto auginamas gervuoges graibsto klientai. Jos vyro sode atsirado, kai gydytoja jam nurodė į racioną įtraukti daugiau mėlynos spalvos uogų. Įsigijęs tris sodinukus, krūmelį, ant kurio sirpo skaniausios uogos, padaugino tiek, kad derliaus pats su šeima neįstengė suvartoti. „Nereikia sukti galvos, kur realizuoti derlių. Nupirktų, jei ir daugiau užauginčiau, tačiau plėsti uogyno neketinu“, – atvirai sakė pašnekovas.
Sodu Rimantas rūpinasi daugiausia vienas. Žmonos Ilonos rūpestis – daržas ir gėlės. Pašnekovas pripažįsta, kad sodas reikalauja nemažai ištvermės ir energijos. Nepaisant to, dirbti jame Rimantui – tikra atgaiva ir malonumas. „Aš čia atsipalaiduoju, pailsiu. Ilgai apie tokią vietą svajojau, todėl negaliu skųstis, sakyti, kad tik nugarą lenkiu. Aišku, pavargstu, bet tas nuovargis – malonus“, – atviravo Rimantas.
Ypatingo dėmesio reikalauja vynuogės
Šiuo metu jo sode – ramesnis laikas. Riešutų derlius nuimtas ir parduotas, gervuogės klientų bei Rimanto ir jo šeimos suvalgytos. Tik atokvėpis truks neilgai, nes jau baigia bręsti vynuogės. Jų, skirtingai nei riešutų ir gervuogių, jis neparduos. Dalį kartu su šeima ir bičiuliais suvalgys, o iš likusių gamins vyną. „Vynuogės sode atsirado atsitiktinai. Išsikasėme tvenkinį, prie jo reikėjo priedangos. Pagalvojau, kad eilė vynuogių sukurtų puikią uždangą.
Pasodinau vieną, kitais metais – kitą, nežinau kaip atsirado ir trečioji“, – nedidelio vynuogyno atsiradimo istoriją atskleidė pašnekovas. Mažame vynuogyne auga net kelių veislių vynuogės. Raudonosios, tamsiai violetinės ir žaliosios. „Skaniausias vynas pavyksta iš saldžiausių vynuogių. Šiemet jo uogoms trūksta, todėl skinti žadu tik po pirmųjų šalnų – tuomet cukrus jose labiau atsiskleidžia“, – paaiškina sodininkas.
Paklaustas, kurie sodo augalai reikalauja daugiausia jo laiko, kantrybės ir priežiūros, atsakė, kad visi, bet geriau pagalvojęs išskyrė vynuoges. „Visą šiltąjį sezoną aplink jas einu. Reikia nuolat genėti – nenueik dieną ir, žiūrėk, jau kekės po lapais slepiasi“, – atkreipė dėmesį Rimantas ir paaiškino, kad genėjimas užtikrina gausų, kokybišką derlių, padeda išvengti ligų, kenkėjų ir, žinoma, padeda sukurti gražią augalo formą.
Planas – ilgiau pasimėgauti
Kaip jau minėta, naujų augalų Rimantas sodinti neplanuoja. Dabar svarbiausia jam – išsaugoti, tinkamai prižiūrėti tai, ką jau turi, ir mėgautis procesu. Rimantas pripažino, kad ilgi darbo metai pramonės įmonėje, kurioje užėmė technikos direktoriaus pareigas, išvargino. Dabar, išėjęs į priešlaikinę pensiją ir įgyvendinęs seną svajonę, jis nori kiek įmanoma ilgiau ir labiau pasimėgauti procesu. „Kiek turiu, tiek užtenka. Nieko daugiau nenoriu, tik kiek įmanoma dar ilgiau visu tuo – sodu, žmona, šeima – pasidžiaugti“, – dėkingumą išreiškė R. Plečkaitis.
Komentarai nepriimami.