Apie pusę amžiaus laikrodininku dirbantis marijampolietis Romas Šverčiauskas yra vienas iš tų meistrų, kuriuos mieste pažįsta kelios kartos. Kadaise per Marijampolės universalinės parduotuvės „Gulbė“ vitriną jo darbą stebėdavę vaikai šiandien pas Romą grįžta jau su savo mažaisiais. Naujiesiems „Gulbės“ savininkams universalinę parduotuvę uždarius remontuoti, dabar R. Šverčiauskas klientų laukia įsikūręs Bažnyčios gatvėje veikiančio prekybos centro „Maxima“ patalpose.
Per pastaruosius dešimtmečius keitėsi mados, žmonių įpročiai ir technologijos, tačiau, R. Šverčiausko teigimu, laikrodininko darbe visada svarbiausia buvo kantrybė ir kruopštumas.
Profesija, reikalaujanti ypatingos kantrybės
R. Šverčiauskas pasakoja, kad su dabar jau uždaryta ir pokyčių laukiančia universaline parduotuve „Gulbe“ buvo susijęs ne vieną dešimtmetį. Čia dirbo ne tik jis, bet ir žmona. Daugelis marijampoliečių šį specialistą iki šiol prisimena ir tebevadina „Gulbės“ laikrodininku. Kai kurie jų dar vaikystėje Romo darbą stebėdavo per vitrinas, o yra ir tokių, kurie džiaugiasi turėdami ne tik šeimos daktarą, bet ir šeimos laikrodininką.
Pasak laikrodininko, šiandien jį aplanko ne vienas žmogus, dėkojantis, kad anuomet nebūdavo nuvytas nuo langų ir galėdavo stebėti kruopštų jo darbą. Laikrodininkas tikina, kad vaikai jam niekada netrukdė – priešingai, džiugino, kad juos domino šis kantrybės ir smulkmeniškumo reikalaujantis amatas.
R. Šverčiauską prieš daugiau nei pusę amžiaus laikrodininko profesija sužavėjo tėčio draugas.
Šiuo metu laikrodininkas skaičiuoja jau apie penkiasdešimt savo profesinio kelio metų ir per šį laiką sako matęs, kaip keitėsi technologijos ir pats amatas. „Ši profesija yra labiau moteriška, tačiau moterų, dirbančių laikrodininkės darbą, yra nedaug“, – sako marijampolietis.
Laikrodininko darbas, anot R. Šverčiausko, reikalauja ypatingo preciziškumo, todėl gali patikti ir tikti ne kiekvienam. „Manau, viskas priklauso nuo žmogaus charakterio. Nors ir man po darbo dienos visada norisi kažkur eiti, judėti“, – prideda jis.
Anot meistro, laikrodininko darbas jam nė kiek nepabodęs: „Gal todėl, kad dabar nėra tiek darbų, kurie atsibostų?“ – svarsto jis. R. Šverčiausko teigimu, anksčiau, kai laikrodžiai buvo prabangos prekė, juos žmonės taisydavo dažniau. „Per dieną atnešdavo kokius aštuonis laikrodžius, o dabartinių laikrodžių pagrindas – elektronika, tai ir remontai – smulkūs“, – aiškina pašnekovas.
Laikrodžių vertė kartais neįkainojama
Anot pašnekovo, seniau laikrodžiai buvo brangūs, todėl ne kiekvienas galėjo juos įsigyti, o įsigiję – stengdavosi išsaugoti. Šiandien laikrodžiai jau kitokie – mechaninių vietą vis dažniau užima išmanieji, o jie, pasak meistro, taip pat turi savų minusų.
Šiais laikais žmonija vis dažniau linksta į vartotojiškumą ir užuot saugoję senus daiktus žmonės juos tiesiog keičia naujais. Laikrodininkas tikina, kad toks požiūris priklauso nuo asmenybės. „Buvo atvejis, kai moteris atnešė nebrangų laikrodį. Taisymas jai kainavo gal penkis kartus daugiau nei laikrodis, tačiau jos tikslas buvo išsaugoti širdžiai brangų daiktą. Kiti laikrodžius vertina dėl brangių žmonių atminimo: kartą atėjo paauglė, atsinešė močiutės laikrodį ir paprašė jį sutaisyti, kad galėtų turėti prisiminimui. Yra ir tokių, kurie mechaninius laikrodžius kolekcionuoja, tačiau tikrai pasitaiko nemažai atvejų, kai žmonės užuot daiktą išsaugoję tiesiog išmeta jį ir perka naują“, – atskleidžia pašnekovas.
R. Šverčiauskas taip pat sako, kad pasitaiko atvejų, kai iš užsienio grįžtantys klientai sąmoningai laikrodžius remontuoja Lietuvoje. Mat kai kuriose užsienio šalyse jau įprasta nebesiimti smulkių darbų, kurie mums, lietuviams, atrodo visai paprasti. „Jeigu ką nors reikia pakrapštyti, minimaliai prisiliesti, užsienyje sako, kad jau nieko neįmanoma padaryti“, – prideda meistras.
Mechaninis laikrodis pamažu tampa retenybe
„Šiuolaikiškų mechaninių laikrodžių šiais laikais niekas netaiso, nes jie yra labai geri ir kokybiški. Žinoma, jie ir brangūs. Kiti, būna, renkasi parsisiųsti pigius laikrodukus iš internetinių parduotuvių, bet jie taip pat savo funkciją atlieka“, – sako R. Šverčiauskas. Jo nuomone, dažnai laikrodžiai tampa tik stiliaus detale. Meistras pasakoja, kad yra pasitaikę atvejų, kai laikrodis atnešamas tik grandinėlei sutvarkyti, o pastebėjus, kad neveikia, klientai atsako: „Man jau nereikia, kad jis veiktų“. Jaunoms panelėms laikrodis ant rankos dažniausiai reikalingas tik kaip mados simbolis.
Laikrodininkas teigia, kad brangių, solidžių mechaninių laikrodžių eiliniai žmonės neįperka, todėl jų mada, galima sakyti, jau kažkur ir išėjo. „Laikrodis yra prestižo reikalas – vienas nusiperka jį už 10 eurų, o kitas atneša tokį, kad net baisu prisiliesti, nes kainavęs tūkstančius“, – dalijasi meistras.
R. Šverčiausko teigimu, išmanieji laikrodžiai pamažu keičia mechaninius, o pastarieji vis dažniau lieka tik kaip stiliaus detalė, atminties relikvija arba prestižo reikalas.