Gyvenant tarpukario Marijampolėje miestelėnai privalėjo atlikti daugybę prievolių, kurių šiais laikais nebeliko. Valyti ir netgi įsirengti šaligatvius, šiukšles laikyti tam skirtose vietose, dažyti savo namus ir t. t.
Taigi, panagrinėkime tarpukario Marijampolės miesto savivaldybės privalomų įsakymų, taisyklių ir nutarimų rinkinį. Privalomas įsakymas Nr. 1 (1924 m.) skelbia, kad šunų savininkai privalo per dvi savaites užregistruoti miesto Valdyboje savo šunis ir mokėti 10 litų metinį mokestį. Už palaidą šunį grėsė bauda iki 50 litų. Taip pat negalima buvo laikyti palaidų kiaulių, ožkų ir kitų gyvulių. Bauda už tai – iki 20 litų.
Po trejų metų vyko miesto gatvių namų numerių suteikimas. Buvo nurodyta: „Visi namų numeriai turi būti prikalti prie namų iki 1928 m. vasario 15 d.“. Už nurodymo nepaisymą skiriama bauda iki 50 litų. Namų savininkai lenteles su numeriu gaudavo Valdyboje, už juos sumokėdavo nustatytą kainą.
Marijampolėje ir priemiesčiuose buvo privalu prie savo sklypo savo lėšomis įrengti šaligatvį. Ten, kur išgrįstos gatvės – betoninius, o kur negrįstos – medinius. Įsakyme išvardintos gatvės, kuriose koks šaligatvis turi būti, kokio pločio. Ten, kur šaligatvių nebuvo, privaloma juos įrengti per pusmetį, jeigu ne, tai galėjo būti skiriama iki 500 litų bauda arba areštas…
Valdyba pasižadėjo įrengti šaligatvį tiems, kurie nepaisys šių reikalavimų, bet tik už namo savininko lėšas. Tai dar ne viskas. Privalu buvo prižiūrėti prie namų esančius gatvių latakus, valyti šaligatvius du kartus per dieną: nuo balandžio 1 d. iki spalio 1 d. – rytais iki 6 val., vakarais – tarp 16 ir 17 valandos, o kitu metu – rytais iki 8 val. Vakarais – tarp 15–16 val. Nuošalesnės gatvės buvo valomos vieną kartą per dieną. Tai dar ne viskas: „šluojant, jeigu sausa, būtina palaistyti, kad nekiltų dulkės“. Kitu metu šluoti draudžiama! Žiemą šaligatvius ir latakus buvo būtina valyti nuo sniego ir ledo bei pabarstyti smėliu. Ir net nebandyti versti sniego ant važiuojamosios gatvės dalies.
Savo kiemus taip pat reikėjo valyti kasdien, o sąšlavų duobės, dėžės ir pamazgų duobės turėjo būti kieme. Nešvarumus buvo galima išvežti tik naktį, nuo 24 val. iki 5 val. Į Šešupę ar Jevonį šiukšles versti ar pamazgas pilti draudžiama. Nesilaikant taisyklių grėsė bauda iki 500 litų arba teismas ir areštas. Beje, nuo 1932 metų mieste galėjo būti tik betoniniai šaligatviai.
Marijampolės centre namus turintys savininkai kiekvieną pavasarį privalėjo „negražius namų fasadus tinkamai nudažyti“. Taip pat nudažyti vartus ir tvoras, priešingai laukė 100 litų bauda.
Reklamos iškabos ant parduotuvių ar kitų verslo įstaigų buvo reglamentuojamos. Reklaminius skelbimus galima buvo kabinti tik ant tam skirtų stulpų, nepaklusus grėsė bauda iki 100 litų. Turguose buvo galima prekiauti tik tuo, kas nurodyta taisyklėse. Viešojoje aikštėje (V. Kudirkos bei Dariaus ir Girėno gatvių sankirtoje) – malkomis, Pašešupio aikštėje (Rygiškių Jono gimnazijos stadionas) – arkliais, karvėmis. Laisvės aikštėje (R. Stankevičiaus progimnazijos teritorija) – baldais, javais, daržovėmis, vaisiais, paukščiais, drabužiais ir kita. Drausta prekiauti gatvėse ir kiemuose.
Jeigu kas galvojote, kad taisyklės ir įsakymai buvo sau, o gyvenimas – sau, klystate. Pats Marijampolės burmistras A. Staugaitis sulaukė baudos už netvarkingą Valdybos kiemą, o daktaras Kazys Grinius, nors jau gyveno Kaune, už apleistą tvorą. Namo savininkas Rėklys „nekreipė dėmesio ir gatvę laiku nenuvalė“. Už tai gavo 100 litų baudą ir t. t. Visgi dauguma marijampoliečių vykdė prievoles. Kaip 1938 m. „Suvalkų kraštas“ rašė: „Beveik visi namai šią vasarą nudažyti“. Jeigu neturėjai pinigų baudai sumokėti, galėjai atlikti areštą arba išvaržydavo baudos dydžio turimą turtą. Dažniausiai tai būdavo namų apyvokos daiktai.
Atvykdamas iš kaimo gyventi į Marijampolę ir įsigydamas nekilnojamojo turto, privalėjai gerai pagalvoti, ar pavyks laikytis gana griežtų miestelėno prievolių. Nors pasistatyti namą tarpukaryje buvo labai lengva, reikėjo turėti tik pinigų namui statyti arba gauti paskolą, o pats leidimas buvo suteikiamas itin lengvai. Jį sudarė prašymas (keli litai), namo projektas ir tuoj pat gautas vieno lapo (!) leidimas. Tiesa, statybos darbų laikas buvo griežtai ribojamas, dažniausiai tai būdavo dveji metai.
Arūnas KAPSEVIČIUS, Istorijos tyrinėtojas