Tarsi šiaudų ritinys per rugiapjūtę vis didėdamas per Šunskus „ritasi“ noras parodyti miestelio unikalumą. Prieš keletą metų gimusią mintį savitai įamžinti krašto istoriją, kultūrą, vietos legendas Šunskų seniūnui Rimantui Lekeckui pavyko įgyvendinti praėjusią savaitę vykusiame medžio skulptorių plenere.
Šunskuose šią vasarą viena paskui kitą realizuojamos naujos idėjos. Dar nepraėjo nei mėnuo, kai minint miestelio 310-ąsias metines ir kartu švenčiant Šv. Marijos Magdalietės atlaidus prie įvažiavimo į miestelį pastatytas išskirtinio dydžio riboženklis, skelbiantis pirmą kartą apie Šunskus istoriniuose šaltiniuose paminėtus metus – 1710-uosius. Be to, į atlaidus susirinkusius žmones nustebino parke priešais bažnyčią, atrodo, per naktį, o iš tikrųjų – ankstyvą šventės rytą, iškilusi Lukšių seniūno skulptoriaus Vido Cikanos dovana Šunskams – Magdalenos Stankūnienės skulptūra. O štai praėjusį penktadienį jos kaimynystėje pastatyti dar penki išskirtiniai medžio kūriniai.
– Prieš kokius 5–6 metus kilo mintis apie medžio drožėjų plenerą Šunskuose. Pradėjau rankioti seniūnijoje pjaunamus ąžuolus, kurie tiktų skulptūroms. Pririnkau jų tiek, kad dar vienam plenerui užteks, – kaip visada optimistiškai apie ateitį kalba Rimantas Lekeckas.
Vienas kitą paragindami į Šunskus atvažiavo ne viename plenere kartu dalyvavę medžio meistrai: kalvarijietis Antanas Lastauskas, alytiškis Artūras Zienka, vilkaviškietis Raimundas Blažaitis ir Jurbarke gyvenantis Juozas Videika. Pirmadienį pradėję darbus, vos per penkias dienas vyrai sukūrė ir miestelio parke priešais Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią pastatė penkias medžio skulptūras.
– Aš jiems tik temas, kurios turėtų atsispindėti medyje, pasakiau, o jie sukūrė personažus, atitinkančius Šunskų legendas. Savaime suprantama – fazano, kurį Juozas Videika išdrožė pirmiausia. Be abejo, silkės – ant jos Artūras Zienka pasodino ir silkių kasėją, o skulptūrą pastatė prie rodyklės į parką. Įamžinti mešką mintis kilo po to, kai kūrėme Šunskų herbą. Radome šaltinių, kad čia buvo neaprėpiami miškai, o pamiškėje žmogus augino avižas, bet jas kas rytą rasdavo išbraidytas meškų. Herbui pasirinkome fazanus, bet meška liko mintyse. Tad nuo šiol Raimundo Blažaičio ąžuolinė meškos skulptūra stovės po liepomis.
risimenant kraštietį knygnešį, kraštotyrininką Vincą Šlekį ir kitus šviesuolius ir pagerbiant 50 metų gyvuojantį mūsų folkloro ansamblį „Žvirgždė“ nutarėme vieną skulptūrą skirti Tautodailės metams paminėti. Ją tautiniais raštais ir saulute papuošė Antanas Lastauskas, o pastatėme ją prie Magdalenos, – naujai iškilusius meno kūrinius vardija R. Lekeckas. Penkta skulptūra, kuria seniūnas sako labiausiai norėjęs įamžinti uždarytą mokyklą, taip pat šio kaimo šviesuolius Vincą Pietarį, Kazį Bridžių, Tomą Ferdinandą Žilinską ir kitus, stovi prie pat tako į parką. Tai – bendras skulptorių darbas.
Ant storo topolio aukštai aukštai vyrai užkelė Pelėdą, kaip mokslo ir žinių simbolį, o medžio kamiene įrengė langelį, už kurio lentynėlėse bus knygos. Menišką lauko bibliotekėlę belieka uždengti skiedrų stogeliu, nes, pasak seniūno, tuopa labiau gamtos pažeidžiama negu ąžuolas, o norisi, kad visi darbai ilgai puoštų miestelį.
Komentarai nepriimami.