Vasario 25 dieną mūsų kraštiečiui prof. habil. dr. Stanislovui Sajauskui sukako 75-eri. Mokslininkas, išradėjas, kolekcininkas, knygų autorius… Veiklos sričių tiek daug, kad nelengva įsivaizduoti, jog visa tai – vieno žmogaus nuveikti darbai. Jubiliejus – išskirtinė proga giliau pažinti žmogų, nuėjusį netrumpą gyvenimo kelią ir turintį tikrai unikalios patirties. Paprašytas pasidalinti su mūsų skaitytojais patirtimis ir įžvalgomis (kaip įprasta – nuotoliniu būdu), papasakoti apie dabartinę veiklą, Stanilovas Sajauskas sutiko ir… nustebino.
„Mano, kaip darboholiko, veiklų ne viena, bet paskutinį dešimtmetį, kai tapau nepageidaujamas universitete, ypač susitelkiau į Suvalkiją, numizmatiką, heraldiką ir partizanus. Kadangi mano knygų tiražus valdo tie, kas finansavo jų spausdinimą, tai pristatymus rengiu tik ypatingais atvejais, o kitais apsieinu be jų, nes tai nesusiję su knygų platinimu. Būdamos nedidelio tiražo jos išsiplatina ir be mano aktyvių pastangų. Kiek įdomesnis variantas buvo trys knygos, išleistos didelės Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidyklos jos pačios užsakymu: „Pinigų istorija“ (du šiek tiek besiskirią leidimai ir „Lito istorija“). Jų tiražai buvo 1000 ir 1500 egzempliorių.
Nesu žinomas knygų autorius, tad artėjant „įžymiam“ vasariui, o ir paskatintas „koronos“ nutariau kiek pataisyti padėtį, padarydamas tai, kam visą laiką priešinausi. Išleidau autobiografinę knyga, kuri turėtų parodyti, kam aš gyvenau tiek ilgai šiame pasaulyje ir kad nesiruošiu šliaužioti, kaip tas vėžlys, nuo kranto iki jūros ir atgal 300 metų… Tiesa, šiek tiek modifikavau standartinių autobiografijų formatą. Vos ne kiekvienam savo gyvenimo „nuotykiui“ patvirtinti įdėdavau atitinkamą argumentą (autentišką dokumentą, fotografiją, savo leidinį ar kokį nors „blizgutį“), ir pačią knygą pavadinau „Iš mano gyvenimo archyvo“. Tiražas nedidelis (100 egz.), ir nežadu jų pardavinėti, nes knygos paskirtis kita – tik dovanoms mano gyvenimo bičiuliams. Tikiuosi, kad skaitytojams ji pateiks nemažai mano gyvenimo veiklos aspektų, tarp jų ir intriguojančių, informatyvių, gal net linksmų, komiškų, bet – ir įžūlių. Mano gyvenimas patvirtino, koks teisus buvo Hansas Seljė, teigęs, kad mokslo pasaulis žiaurus ir negailestingas ir kad oficialusis mokslas laikosi ant idealistų ir naivuolių…“
Taigi – autoriui leidus pakeliaukime po šiuos archyvus…
Nuo pradžios – su tremtinio ženklu
„Gimiau 1946 m. vasario 25 d. Kalvarijos valsčiaus Jungėnų kaime, kurį šiandienėje Lietuvoje garsina Jungėnų kaimo kapela. Tėvai – ne bajoriškos kilmės, kuo taip mėgsta didžiuotis dabartiniai tuščiagarbiai, bet bežemiai Jonas ir Elzbieta Sajauskai; mergautinė motinos pavardė – Viskačkaitė. Turėjau vyriausiąją seserį Juditą ir vyresnius brolius Alvydą bei Justiną (marijampolietis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys – N. L.). Taigi buvau jauniausias, bet jau vienerių metų patekau į Lietuvos istoriją – 1947 m. mano vežimėlyje po čiužinėliu KGB agentui aptikus partizanišką „Laisvės žvalgą“, tėtė buvo suimtas ir nuteistas trejus metus kirsti mišką Karelijos Suomijoje.“ Čia – pati „Gyvenimo archyvų“ pradžia. 1949 metais motina su visais keturiais vaikais taip pat buvo ištremta – į Irkutsko sritį netoli Baikalo. Koks buvo gyvenimas ten (beje, ėmus lankyti mokyklą, Stanislovui KGB buvo užvesta „Byla Nr. 6“, kaip paaiškėjo, lydėjusi jį visą sovietmetį), reikėtų atskiro pasakojimo. Tačiau 1957-aisiais grįžus iš tremties laukė ne ką mažesni išbandymai, patirta daug neteisybės. „Tapau nepakantus neteisybei, o ypač – kyšininkams, kurie be jokio sąžinės graužimo vertė net ir ubagą skolintis kyšiui reikalingus pinigus…“
Vaizdingai, jautriai, neretai su graudžiu humoru pasakojama apie mokslus Petro Armino vidurinėje mokykloje, kurią baigė sidabro medaliu, nors atestate buvo penketai. Pasirodo, pagal slaptą KGB instrukciją tremtiniai negalėjo gauti auksinio… Itin pagarbiai mini klasės auklėtoją Eleną Knorienę, patraukusią, kaip pats sako, link istorijos, perspėjusią dėl ateityje būsiančių kliūčių – šie jos patarimai gyvenime labai pravertė. Nors studijos tuomečiame Kauno politechnikos institute prisimenamos kaip „sunkus gyvenimo tarpsnis“, jos suteikė ne tik specialybę. Baigus mokslus bendrakursė ir draugė Nijolė tapo Stanislovo žmona…
„Duobėtas mokslo kelias“
Taip S. Sajauskas pavadino skyrių, kuriame atskleidžiama, kaip sudėtinga buvo tiek jam pačiam, tiek ir kitiems gabiems mokslininkams daryti tai, ką sugeba, gilintis, siekti pripažinimo. Trukdė ne tik buvusio tremtinio šleifas, bet ir asmeninės (ar „iš aukščiau“ padiktuotos) kai kurių galią turinčiųjų nuostatos. Kliūčių buvo ir stojant į aspirantūrą, ir vėliau. „Aš negalėjau būti aspirantų vadovas, negalėjau net sapnuoti išleisti savo darbų monografiją, negalėjau turėti mokslininkais tapusių savo mokinių, nes niekas neskirdavo jų vadovu. (…) Mokslo kelias uždraustas. Ką dar galima nuveikti pasaulyje?
Nutariau tarnauti gėriui, remti skriaudžiamuosius, padėti prašantiems. Niekas gi negalėjo man uždrausti užsiiminėti moksline labdara. (…) Jau tada aš supratau, kas yra tikrasis Valdytojas, kurio visi administratoriai, ypač užimantys aukštesnes pareigas, turi klausyti ir vykdyti.“ Vis dėlto atkakliai dirbant, dalyvaujant konferencijose, publikuojant mokslo darbus apie unikalius išradimus, juos patentuojant (kiek būta pagalių kaišiojimo į ratus, plagiato ir net vagystės – tai atskleidžiama knygoje) šito nebuvo įmanoma nuslėpti. Dokumentai liudija: 1994 m. Stanislovui Sajauskui už elektronikos ir elektrotechnikos darbą „Izotropinių kietų kūnų elektroakustiniai tyrimo metodai“ suteiktas habilituoto daktaro mokslo laipsnis, 1996-aisiais – profesoriaus vardas. Keturios monografijos, 65 išradimai, pirmasis KTU Lietuvos Respublikos patentas, daug straipsnių… Tačiau – kaip čia neprisiminsi sovietmečio – kai atėjo laikas prof. Sajausko kadencijai pratęsti, pasirodė, kad vietos (dabar jau Vytauto Didžiojo) institute, kuriam atiduota didžioji gyvenimo dalis, nebėra. Nes tiesos ieškotojai ir sakytojai nereikalingi…
Numizmatika, kraštotyra, fotografijos ir…
Numizmatika susidomėjęs dar studijuodamas tuomečiame KPI S. Sajauskas teigia, kad, kitaip, nei daugelis mano, tai daug platesnė sritis – ne tik senovinių pinigų rinkimas. Pažintis su žymiausiu Lietuvos kolekcininku Domininku Kaubriu turėjo daug įtakos tam, kad studento susidomėjimas virstų ilgų metų tyrinėjimais, katalogų sudarymu, parodų organizavimu, pareigomis M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje…
Taip ir su kitomis sritimis: jeigu tik kuo susidomėdavo ir imdavo gilintis, tai tapdavo Stanislovui nebe pomėgiu, bet atsakingai, nuosekliai, su užsidegimu atliekamu darbu. „1963 metais išvykęs į Kauną ir jame užsibuvęs, netikėtai pajutau ilgesį savo kraštui – tarsi būčiau kažką brangaus praradęs, tarsi likau kažkam skolingas. Išėjęs į pensiją ir atsikratęs valdiškų pareigų, nutariau ką nors nuveikti ir savo Suvalkijai. Sumaniau sukurti trumpą jos istoriją, pasinaudodamas jau „atrastu“ istorijos kūrimo fotografijomis metodu. (…) Sumaniau sukurti svarbiausių Suvalkijos miestų ir miestelių fotografijų albumus bendru pavadinimu „Iš praeities į dabartį“. Pirmoji knyga buvo skirta Marijampolei – nes čia pirmiausia ir atsirado fotografija. Šiame cikle – albumai apie Kalvariją, Vilkaviškio kraštą, Prienų kraštą, paskui „Marijampolė. Partizaninis karas“ (su broliu Justinu), „Senoji Marijampolė“ (su Valentinu Juraičiu), taip pat „Marijampolė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Išleista išsamių leidinių, skirtų numizmatikai (nekalbant apie gausybę straipsnių įvairių šalių leidiniuose), įvairių katalogų, edukacinių leidinių, straipsnių, plakečių rinkinys „Lietuvos kūrėjai (1918–2018)“, o 2020 metais – albumas „Atgimstančios Lietuvos heraldika“.
…Paklaidžiojęs po Stanislovo Sajausko gyvenimo „archyvus“, nepaisant to, kad tarsi nemažai žinojai, dar kartą nustembi. Tegalima konstatuoti, kad žmogus, jei tik turi talento ir atkaklumo, gali nuveikti be galo daug. Nepaisant išorinių sąlygų ar aplinkybių.
Komentarai nepriimami.