Abiem mano pašnekovėms – 24-eri. Abi, baigusios studijas, grįžo į gimtąją Marijampolę. Abi nusprendė, kad nori mokyti vaikus. Jų neišmušė į vėžių net mano pastaba, kad socialiniuose tinkluose tiek negatyvios informacijos apie mokyklą (plačiąja prasme), kad ir pagarbos MOKYTOJUI trūksta, ir algos „ne kažką“, ir vaikai išdykę. Bet tiek Eglė, tiek ir Domantė puoselėja viltį, kad viskas bus gerai. Juolab kad abiem jau teko ragauti pedagoginio darbo. Jei visa, ką jos planuoja, pavyks, jei pavyks ir kitiems MOKYTOJAMS, tai Lietuva gali būti rami – ir ateity su mokykla viskas bus gerai!
Eglė Vaičiūnė: „Mokytojo darbas mane motyvuoja“
Eglė gimė ir augo Marijampolėje, baigė Rygiškių Jono gimnaziją. Ji – Marijampolės kolegijos STEAM centro metodininkė, laborantė.
– Visada man gerai sekėsi gamtos ir tikslieji mokslai, matematikos egzamino gavau 100-uką. Norėjau tapti matematikos mokytoja, tačiau bebaigdama mokyklą nusprendžiau pasukti kitu keliu ir įstojau į molekulinę biologiją, tai – gamtos mokslų sritis. Dvejus metus atlikau praktiką Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre, molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriuje. Važiuodama studijuoti į Vilnių buvau tikra, kad po studijų grįšiu į gimtąjį miestą Marijampolę.
– Molekulinė biologija – ne itin dažna specialybė, ypač Marijampolėje. Kaip jūsų akiratyje atsirado Marijampolės kolegijos Marijampolės regioninis STEAM atviros prieigos centras?
– STEAM mokymo metodika mane labai sužavėjo inovatyvumu, kūrybiškumu, praktiniu mokymu, galimybe spręsti realias problemas, panaudoti įvairias technologijas ir kt. Tad perskaičiusi STEAM centro metodininko pareigybių aprašymą supratau, kad šis profesinis kelias – kaip tik man. Kadangi studijuodama praktikos metu įgijau daug praktinių žinių, susipažinau su moksliniais gamtos tyrimų metodais ir pagrindiniais darbo būdais, nepabūgau Gamtamokslinėje laboratorijoje vesti praktinius užsiėmimus moksleiviams.
– Juk galėjote eiti mokslininkės keliu Vilniuje ar užsienyje – tokios perspektyvos!
– Mokytojo darbas man visada buvo prie širdies. Pirma, aš visada jaučiau norą įkvėpti ir padėti kitiems augti. Antra, buvo svarbu kurti ilgalaikį poveikį. Man buvo artima mintis, kad švietimas yra investicija į ateitį. Norėjau būti dalimi proceso, kuris formuoja atsakingus, kritiškai mąstančius ir visaverčius jaunus žmones, galinčius ne tik pasiekti savo tikslų, bet ir kurti visuomenėje pozityvų indėlį. Trečia, pedagoginis darbas suteikė man galimybę nuolat tobulėti. Aš troškau ne tik dalintis žiniomis, bet ir pati nuolat mokytis, augti. Mokytojo vaidmuo reikalauja prisitaikyti prie kintančių iššūkių ir naujovių, o man tai atrodė kaip nuostabi galimybė nuolat tobulėti. Galiausiai – pasirinkau pedagogo darbą, nes jis suteikia galimybę teigiama kryptimi vesti ne tik mokinius, bet ir visuomenę. Pedagogas formuoja ateitį ir tiesiogiai daro įtaką visuomenei. Šis darbas ne tik įkvepia, bet ir atskleidžia svarbų pašaukimą, kuris mane visapusiškai motyvuoja.
– Ar pakaks jums, molekulinės biologijos specialistei, pedagogikos žinių?
– Gavusi darbą, užpildžiau paraišką studijuoti Mykolo Riomerio universitete, baigiau profesines pedagogikos studijas. Mus mokė daugelio dalykų: kaip ir pačiam tobulėti, ir efektyviai perduoti žinias, ir skatinti mokinių motyvaciją mokytis, kurti palankią mokymosi aplinką. Pirmus darbo metus pati mokiausi ir pradėjau vesti praktinius užsiėmimus 1–12 klasių mokiniams. Iki šiol džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti šioje įstaigoje širdžiai mielą darbą. Viena iš priežasčių – mane supantis jaunatviškas kolektyvas, kuris visada yra pasiruošęs padėti ar patarti. Taip pat dirbdama STEAM centre turiu galimybes eksperimentuoti su inovatyviomis mokymo strategijomis, bendradarbiauti su skirtingų disciplinų specialistais, ugdyti mokinių kūrybiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius, padėti jiems pasiruošti sparčiai besikeičiančiam darbo rinkos pasauliui, derinant mokslo, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos sritis. Visa tai atrandu ir realizuoju save dirbdama STEAM centre. Gyvenimas nenuspėjamas – galbūt kada nors profesiniai keliai mane nuves ir į mokyklą ar gimnaziją.
– Jūsų rankose jau du diplomai. Pradžiai – visai neblogai!
– Mokytojo darbas – tai nuolatinis tobulėjimas ir siekis įgyti naujų žinių bei jas pritaikyti darbo praktikoje, tad ateityje planuoju stoti ir į magistrantūros studijas.
– Ko palinkėtumėte sau ir visiems mokytojams Rugsėjo 1-osios proga?
– Linkiu smalsumo ir įkvėpimo. Tegul mūsų užsispyrimas (pačia geriausia prasme) sukuria sėkmingus rezultatus, o naujos idėjos leidžia atrasti kūrybiškus būdus ugdyti ateities lyderius.
– Ačiū už Jūsų laiką. Sėkmės!
*
Domantė Tereškevičiūtė: „Manau, kad viskas bus gerai“
Sūduvos gimnaziją baigusi Domantė – šios mokyklos šokių (choreografijos) mokytoja. Baigusi Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetą, grįžo į gimtąjį miestą ir nepabūgo pedagoginio darbo. Pati Domantė šoka nuo kelerių metukų, tad visai nenuostabu, kad šokis tapo ir jos profesija.
– Kaip išmokyti 2–3 metukų vaiką šokti, kai jis galbūt dar net kalbėti nemoka? – pokalbį apie šokį pradėjau klausimu.
– Mažieji viską supranta, šokti išmoksta žaisdami, – juokiasi Domantė.
– Bet šokti mokysite ir didesnius, net paauglius. Teko girdėti vienos labai šaunios mokytojos komentarą, kad pradinukus mokai žaidimų forma, su vyriausiais jokių problemų, nes jau proto turi, o dirbant su paaugliais tereikia gerai prižiūrėti, kad neužmuštų vienas kito. Nebijote darbo su šia amžiaus grupe?
– Teko dirbti su penktokais, tai buvo nelengva – jie žiūri į jauną mokytoją kaip į vyresnę sesę, kartais nejaučia pagarbos. Labai nustebau, kad dešimtmečiai gali kalbėti keiksmažodžiais. Jų amžiaus vaikams tai tikrai neturėtų būti būdinga.
– Ir net tai neatgrasė nuo pedagoginio darbo?
– Ne. Žinau, kad susitvarkysiu, jau turiu praktikos vesdama šokių pamokas įvairaus amžiaus žmonėms.
– Ne visada buvę mokiniai nori grįžti į gimtąjį miestą, juo labiau – į savo mokyklą. Kaip jums?
– Man pasiūlė šį darbą. Taip, mano buvę mokytojai dabar yra mano kolegos. Jie puikiai mane pažįsta, tad manau, kad viskas bus gerai.
– Gali būti ir toks požiūris: štai matematika, fizika, gimtoji ar užsienio kalbos – čia tai mokslai. O choreografija, dailė ar muzika – kokie čia mokslai?
– Šokis taip pat gali būti sunkus, jis taip pat, kaip ir kiti mokslai, yra reikalingas, nes lavina ne tik meniškai, bet ir padeda valdyti kūną, stiprina koordinaciją. Tai ir malonus sportas. Be to, ugdo discipliną! Tai svarbu ne tik mažiausiems, bet ir paaugliams, o vyresnieji tai net nesiginčija – jiems artėja šimtadieniai, kitos šventės, jie nori išmokti šokti.
– Kada nusprendėte grįžti į gimtąjį miestą?
– Jau bebaigdama studijas žinojau, kad noriu grįžti. O kai pasiūlė čia darbą – labai apsidžiaugiau: tai nuostabi mokykla, puikus kolektyvas. Jaučiu, kad Marijampolė – mano miestas.
– Ko palinkėtumėte sau ir savo kolegoms bei mokiniams Rugsėjo 1-osios proga?
– Mokytojams – gerų mokinių, daug kūrybiškumo ir kantrybės. O mokiniams – muzikalumo, lankstumo, grakštumo ir kartu atrasti daug kitų šokio paslapčių.
Komentarai nepriimami.