Kodėl? Todėl, kad čia, nekalbant apie patogų susisiekimą ar gamtos dovanas, yra viskas, ko prireikia: seniūnija, gimnazija, ambulatorija, bažnyčia, laisvalaikio salė, vaikų dienos centras, parduotuvės… Ir – biblioteka, kurioje buvo lankytasi jau tikrai seniai, tačiau apie jos įvairias veiklas informacija pasiekia dažnai. Kai paskutinį kartą joje lankiausi, dėl galimybės prisėsti prie kompiuterio po pamokų susidarydavo eilės…
„Dabar kompiuteris jau ne egzotika“
Prieš dvidešimtmetį, 2004-aisiais, kompiuterizuotos kaimo bibliotekos oficialiai buvo vadinamos interneto centrais ir ilgokai buvo kone vienintelės vietos, galinčios pasigirti ir traukiančios naujausiomis technologijomis bei teikiančios paslaugas. Aktualios jos ir šiandien: nepaisant išaugusio tiek įrenginių skaičiaus, tiek žmonių skaitmeninio raštingumo, anaiptol ne kiekvienas moka ar geba susidoroti su kasdien vis gausėjančiomis „instancijų“ užduotimis ir reikalavimais… Tad ši sritis tebėra aktuali, ir kompiuteriai bibliotekose nebūna be darbo. Čia, Igliaukoje, tai labiau Reginos Pūkienės veiklos laukas. Ir nors visais darbais dalijasi, Dalia Sudeikienė labiau susitelkia į renginius, kuriems pasiruošti nėra taip paprasta – norisi, kad atėję dalyviai ne tik pabūtų, paklausytų, bet ir patys dalyvautų, kažką išsineštų. Šito darbo niekas nemato.
Biblioteka glaudžiai bendradarbiauja su Anzelmo Matučio gimnazija, derina savo renginius prie programų, nes rūpestis bendras – skatinti vaikus skaityti, ugdyti įgūdžius. Tai – visuotinė problema. Vyksta edukacijos bibliotekoje (taip pat ir lauke), atviros pamokos. Bibliotekininkės džiaugiasi šauniomis mokytojomis, kurių idėjos, išradingumas tuos renginius padaro ir smagesnius, ir suteikia gylio. „Kuo daugiau idėjų – tuo turtingesnė, išskirtinesnė biblioteka. Žmogus dirbdamas turi degti, o ne tik dėlioti skaičiukus ataskaitose, todėl mes laimingos, kad aplink tokių, savo darbais ir kitus uždegančių, žmonių ne vienas“.
Gražiai su mokiniais dirba, daug idėjų turi literatūros mokytoja Aušra Brusokienė, išradinga, pati kurianti ir kitus įkvepianti dailės ir technologijų mokytoja Asta Čebatorienė. Trečiokai su savo mokytoja Danute Simanavičiene taip pat dažni svečiai bibliotekoje: D. Sudeikienė sako, kad rengiantis edukacijai stengiasi vaikams sukurti intrigą, nustebinti – tai gali būti ir arbatos gėrimas… Lankosi čia ir vaikų dienos centro lankytojai, ir ikimokyklinio ugdymo grupės vaikai.
Daug bendrų renginių vyko pernai minint kraštiečio poeto Anzelmo Matučio 100-ąsias gimimo metines. „Per knygų pristatymus mus ne kartą nustebino, kaip 8–9 klasių moksleiviai „lukštena“ ne tik siužetą, bet ir problemas, jausmus. Ir tai ne šiaip lengva literatūra, bet brandūs kūriniai – jų klausantis yra apie ką susimąstyti ir suaugusiems“. Moterys sako, kad karantinai, nuotolinis mokymas dalį vaikų nuo knygos nutolino, tačiau džiugina tie, kam ji būtinybė. Paaugliai dažnai domisi fantastine literatūra. Ne tik programinę literatūrą skaito Augustė Karkauskaitė, Lauryna Gustaitytė, Danas ir Urtė Baltrušaičiai, Saira Blauzdžiūnaitė, Vakarė Bubnytė… Nesuminėsi visų.
Kai namuose daug knygų…
…tai dar nereiškia, kad vaikai būtinai skaitys, įsitikinusios Igliaukos bibliotekos darbuotojos. Vieniems tas noras iš tiesų tarsi įgimtas, bet daugeliu atvejų, jeigu kartu nebus skaitoma nuo mažumės, jei vaikų nesudomins pats procesas, knygos gali taip ir glūdėti lentynose… Dalia Sudeikienė bibliotekose dirba nuo 1984-ųjų, Reginos Pūkienės darbo stažas mažesnis (atėjusi laikinai liko ilgam), tad abi matė, kaip keičiasi skaitytojai, jų poreikiai. Kas gi lemia (ne)norą imti į rankas knygą? Regina, sako, neprisimenanti savęs be knygos, daug skaito ir dabar, namuose augant dukroms visada buvo pačių įvairiausių knygų. Deja, iš pokalbių aiškėja, kad mokykloje dažnai norą skaityti atima privaloma literatūra – tie sąrašai atbaido, vien pavarčius knygą sunku susidaryti nuomonę, tad laiku ištartas mokytojo ar bibliotekininko žodis gali daug reikšti.
Dalia Sudeikienė, pati labiau besidominti psichologine, moksline literatūra, mintyse perbėgusi įvairius laikotarpius sako, kad bene aktyviausi bibliotekų lankytojai ir skaitytojai buvo tie žmonės, kuriems dabar apie 70 metų… Dalis skaitytojų ir atėję iš to laiko, bet šiaip jau šiandien besilankančių amžius įvairus – kaip ir norai bei poreikiai. Sumažėjo šakinės literatūros paklausa – žmonės informacijos ieško internete. Tačiau tebedomina psichologija, švietimas, medicina, filosofija, biografijos. Tuo ypač domisi jaunos mamos, buvę pedagogai. Apskritai, vyresnieji dažnai linkę dar kartą perskaityti žinomų autorių kūrinius – ir naujus, ir jau skaitytus, grįžta prie klasikos. Pašnekovės sako, kad ne kartą pasidžiaugė neatsisakiusios jau gerokai suskaitytų seniau leistų knygų. Nes lentynos tikrai netuščios, naujos literatūros gaunama nuolat. Bet būna, kad ir daug sudėtingų kūrinių per gyvenimą įveikusiam žmogui šiuolaikinių autorių knygos „per sunkios, suveltos, išdraikytos“ – pasiima ir grąžina…
Ir vieta susitikti
Per daugelį metų biblioteka tampa ne tik kultūros įstaiga, kur ateinama, pasikeičiamos knygos – ir atgal. Kiek tenka matyti, tai dažnai ir pažmonys (nebūtinai per renginius), ir, drįsčiau teigti, netgi terapijos vieta. Nes norom nenorom žmogus, jei tik sulaukia dėmesio ir atidos, ir pasipasakoja, ir pasiguodžia ar pasidžiaugia. Neretas ir dėl knygų sako: „Taigi jūs žinote, ko aš noriu.“ Tikrai – žino: tarkime, kad vienai skaitytojai nesiūlyk knygos „su bloga pabaiga“… Taigi dar reikia ir žinoti, kokia toji pabaiga. „O kaip – turime žinoti! Nepakanka tik paskaityti naujos knygos anotaciją, reikia žinoti daug daugiau“. Bibliotekininkės džiaugiasi socialinėmis darbuotojomis Jūrate Burdzilauskiene, Svetlana Glušauskiene, Regina Marčiulioniene, kurios per karantiną pradėjo, o dabar tęsia gerą darbą – nugabena knygų tiems, kam sunkiau į biblioteką atvykti.
O štai vyriausia skaitytoja Vaclova Leimonienė iš Daugirdų, kurią atveža taip pat čia skaitanti dukra – viena aktyviausių. Kaip ir Ksaverija Karpavičienė, Alvyra ir Jonas Spūdžiai, Algimantas Baltrušaitis, Danutė Vaičiūnienė, Petrutė Strolienė, Albina Radauskienė (taip pat iš Daugirdų)… Sąrašą būtų galima tęsti – tenesupyksta tie, kas nepaminėtas, nes kalbėjome apie daugybę dalykų, kurie čia vyksta ir verti paminėti.
…Jei kas nustebo, kad „šiais laikais“ Igliaukos bibliotekoje dirba dvi darbuotojos, tenesistebi: biblioteka didelė, aptarnavimo zona plati. Smagu, kad vos įžengus jautiesi patekęs į tikrą kultūros centrą: po remonto interjeras išmaniai įrengtas, skoningi, įvairioms temoms skirti kampeliai ir nuolat akis džiuginančios parodos. Moksleivių, vietinių autorių ir iš čia kilusių bei šiame krašte gyvenančių. Įvairių žanrų, įvairių technikų – ir visada jos pradedamos šiltais, išradingais atidarymais. Kai lankėmės, čia jau buvo spalvingi Kristinos Tamašauskienės paveikslai – atidarymas dar laukė, apie autorę ir jos kūrybą parašysime ateityje.
P. S.
Taip jau sutapo: Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Igliaukos padalinyje lankiausi vos dieną prieš tai, kai į pirmąją kelionę iš Marijampolės iškilmingai buvo išlydėtas bibliobusas (mobilioji biblioteka), turintis kompensuoti dėl aštuonių uždarytų kaimo bibliotekų atsiradusią tuštumą. Tikėkimės, kad linkėjimai ir viltys pasiteisins.
Komentarai nepriimami.