Gracija Jokšienė ir Lina Baltrukonienė – marijampolietės, įsimylėjusios kalnus. Jų patirtys nevienodos. Lina, kaip ir dera vyresnėlei, kalnų keliones jau skaičiuoja dešimtimis. Kilimandžaras (Tanzanija), Kazbekas (Sakartvelas), Chiuitenas (Mongolija), Pamyro ir Alpių viršukalnės… Tad sesei Gracijai tenka laikyti kalnų viršūnių egzaminus eksternu – nuo aukščiausios Tatruose – Gerlacho (2655 m) – iki aukščiausios Ruvenzorio kalnuose – Margeritos viršūnės (5109 m).
Į žmonijos lopšį, į pačią juodžiausią Afriką!
Prieš 2 mln. metų didysis Afrikos riftas į 4 km aukštį iškėlė milžiniškus granito blokus, šiandien vadinamus Ruvenzori kalnynu, nusidriekusiu daugiau kaip 120 km, aukščiu lenkiančiu Alpes, su ekvatoriaus džiunglių egzotika ir snieguotomis ledynų kepurėmis. Šiemet „Narsuolių“ komanda (vadas Dainius Babilas) nusitaikė į aukščiausią tikrą Afrikos kalną – Margeritą. Ko gero, tai vos ketvirta lietuvių komanda pradedant 1966-aisiais, kai ten kopė Amerikos lietuvių alpinistas A. A. Bertulis.
Kaip sekėsi, kokie išbandymai laukė „Narsuolių“, pasakoja tik ką iš kelionės grįžusios seserys.
– Papasakokite apie kalnus tiems, kurie juos matę tik pro viešbučių langus, bet niekada nesiryžtų išeiti iš savo komforto zonos, – prašau Linos.
– Gūdžiose, sunkiai įžengiamose Afrikos džiunglėse stūkso neprieinami kalnai vaiduokliai. Ten gyvena nakties valdovas Mėnulis. Tų kalnų neįmanoma pamatyti, 300 dienų per metus juos slepia debesų skraistės, tik keletą naktų metuose, per pilnatį, kai dangus nusigiedrija, atsiveria pasakiški snieguotų smailių vaizdiniai. Kasdien kardinaliai besikeičiantis gamtovaizdis – lyg vis žengtum į kitą planetą. Visos klimatinės zonos viename žygyje – pradedant drėgnomis džiunglėmis su bananų miškais ir baigiant arktine zona su ledynais kalno viršūnėje.
Vos prieš šimtą metų kelionė į Mėnulį ir kelionė į Mėnulio kalnus skambėjo kaip apylygiai iššūkiai. Dar ir šiandien, ekspertų nuomone, Mėnulio kalnai priskiriami patiems paslaptingiausiems kalnams ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau „Narsuoliai“ nebūtų narsuoliai: sutartu laiku jau stovime prie Ruvenzori kalnų nacionalinio parko vartų. Lydimi ginkluotų sargybinių, vietinių Bakondži genties vedlių, porterių ir virėjų, perskaitę vieną kitą iš ne itin gausių aprašymų, peržiūrėję vaizdo medžiagų internete, jaučiamės „pasikaustę“ ir užtikrinti. Pirmyn! Duokit mums iššūkius!
Apie „prisikėlimą“ iš numirusiųjų
– Kalnas iškilęs daugiau kaip 5000 m, todėl buvo reikalinga aklimatizacija. Taigi į viršų kopėme lėtai – 4 dienas, bet ir tai ne visiems padėjo, ne vieną lydėjo galvos ir skrandžio problemos, į peršalimo ligas panašūs simptomai. Artėjant prie viršūnės judėti, atlikti sudėtingesnius veiksmus sunkiau, o virvių ir alpinistinės įrangos šįkart reikėjo ne viename maršruto etape. Nėra pasaulyje kitų tokių kalnų, kur pelkės ir dumblas lydėtų visą kelią iki pat šturminės stovyklos 4300 m aukštyje – turėjome unikalią patirtį visą maršrutą nuklampoti avėdami guminius botus, – pasakoja Gracija.
Viršūnės šturmas prasidėjo naktį, pirmą valandą, ir tęsėsi ištisas 18 val. Visa komanda pripažino, kad tai buvo vienas sudėtingesnių įveiktų kalnų maršrutų, o turintys mažiau patirties – kad sunkiausias.
– Kai devynias valandas „kapoji“ į viršų, nesunku pamiršti, kad kalno viršūnė – tik pusiaukelė, – sako Lina. – Dar sunkiau buvo leistis žemyn, kai visos jėgos, rodos, jau išnaudotos viršūnei. Vėl visos klimatinės zonos, tik atvirkštine tvarka: aukštapelkės su metriniais eraičinų kūliais ir lobelijų žvakėmis, viržių miškai, bambukų sąžalynai, džiunglės – lianų ir bananų karalystė. Bet dabar kalno nuotaika giedrėja ir jis kloja po mūsų kojomis stulbinančias Stenlio kalnų kalnagūbrio panoramas su miglotais slėniais, sidabriniais ledynų liežuviais ir islandiškais aisbergų ežerėliais. Bet daugumai „Narsuolių“ nebeužteka jėgų akimis įvertinti šias dovanas. Diena slenka vakarop, pradeda lynoti, ir granito riedulynai virsta klastinga čiuožykla po nebelaikančiomis, vatinėmis mūsų galūnėmis. Slystame, griūvame ir nebeskubame keltis – kūnai stengiasi išnaudoti vieną kitą sekundę poilsiui. O kai sušmėžavus stovyklos stogams Gracija mirštančio balsu išspaudžia: „Mūsų?..“, vedlys iš Bakondžo genties, pirmą kartą gyvenime girdintis lietuvių kalbą, atsako be jokio akcento: „Mūsų!“. Dar ir pakartoja: „Mūsų! Mūsų!“.
Kalnų stebuklai, bet net stebuklams jėgų nebėra. Tik įlįsti į miegmaišį ir ramiai numirti. Vietoj planuoto 10 valandų sunkaus žygio – 18 valandų žudanti epopėja. Iš namiškių įduotų (juodai dienai) džiovintų obuoliukų lauknešėlio verdame du didelius puodus lietuviško kompoto: vienas – komandai, kitas – ugandiečiams porteriams. Trisdešimt rankų viena per kitą tiesia visus įmanomus rykus, pradedant dubenėliais baigiant termosais, – paragauti negirdėto neregėto skanėsto. Ugandoje obuoliai neauga!
Rytą komanda sėkmingai keliasi iš numirusių ir ruošiasi kelionei atgal į civilizaciją. Paprašyta surasti taikliausią žodį vakarykštei emocijai nusakyti, Lina jį randa akimirksniu: ŽIAURU.
– Kas buvo jūsų palydovai – profesionalūs vedliai ar tiesiog gamtos vaikai, puikiai pažįstantys savo kalnus?
– Ugandoje mus, 12 žmonių, lydėjo 46 vietinių būrys, iš jų septyni – profesionalūs kalnų vedliai, be jų kopti neleidžia parko taisyklės, o realiai vieni nebūtume radę ir kelio į viršūnę. Nepaprasti žmonės, tikri bebaimiai kalnų vaikai – nuoširdūs, atidūs, rūpestingi. Nematėme nė vieno suirzusio, pavargusio ar abejojančio, viskam pritarė, tiesė ranką, vedėsi kalno atbrailomis ir… šypsojosi.
Uganda – ne paplūdimių šalis
– Uganda nėra turistų išvaikščiota šalis, skirtingai ne kaimynės Kenija ar Tanzanija. O gal be reikalo turistai čia rečiau užklysta, ypač lietuviai? – klausiu keliautojų.
– Afrikos žemyne teko pabuvoti tik Tanzanijoje (Kilimandžaro viršūnė). Visos šalys turi savas ypatingas auras, o ir keliautojai turi skirtingas vizijas ir lūkesčius. Keliaujant Ugandoje neteko matyti europiečio, tik safaryje ir vėliau restorane pamatėme baltus veidus. Ši šalis neturi įspūdingų smėlėtų pakrančių ir tokių milžiniškų nacionalinių parkų kaip Tanzanija ar Namibija, bet turi aukščiausią Afrikos žemyno kalnyną, kuriame vis dar gyvena kalnų gorilos. Mums neteko su jomis susitikti – pagrindinis mūsų tikslas buvo kalnų viršūnės, todėl palyginti galime tik kalnus: Margerita, nors tik trečia pagal aukštį Afrikos viršūnė, žymiai sudėtingesnio charakterio už aukščiausią Kilimandžarą.
– Užsienio reikalų ministerijos žemėlapyje „Keliaujantiems“ Uganda pažymėta raudonai – „rekomenduojama nevykti į šalį“. Ar teko patirti kokių nors grėsmių?
– Neteko. Tiesa, mes 99 proc. laiko praleidome gamtoje, miestus ir miestelius, net sostinę Kampalą matėme tik pro visureigio langą. Buvome skaitę, kad Uganda – pasaulinė „lyderė“ pagal alkoholio suvartojimą, todėl nustebino, kad niekur viešumoje nematėme apsvaigusių ir net nė vieno rūkančio. Kontaktai su žmonėmis buvo nors ir trumpi, bet labai šilti, niekas nekibo į rankoves su pasiūlymais, nereikėjo jaustis nesmagiai, nebent vaikai, kaip ir visame pasaulyje, džiaugėsi ir smalsavo atviriau, – sako Lina ir priduria, kad, europietišku supratimu, didžiuma šalies gyvena tikrai ne šiame šimtmetyje: suklypusios prekyvietės ir kiosko dydžio „supermarketai“ pakelėse, dulkėtais kelkraščiais virtinėmis barškantys motociklai su trimis, keturiais ar net penkiais keleiviais arba pačiais keisčiausiais kroviniais – pradedant milžiniškomis bananų kekėmis ir baigiant karstais.
Bet toliau žaliuojančiuose soduose raudonuoja ir labai tvarkingų sodybų čerpių stogai. Nematėme šiukšlių kalnų, o plaunamas sunkvežimis, visais keturiais ratais įvažiavęs į upelį, deja, matyt, dar nelaikomas nusikalstama veikla.
– Ar kelionės metu teko apsistoti Ugandos viešbučiuose? Ar „žvaigždutės“ atitinka europiečių įsivaizdavimus?
– Nesu „žvaigždučių“ ekspertė, – sako Lina. – Apie kalnų namelius ir palapines galėtume padiskutuoti daugiau. Mano nuomone, už viešbučio vartų visada prasideda kita šalis su aukštesnio ar žemesnio lygio, bet panašiais baseinais, pievelėmis ir barais. Vis tik neįmanoma buvo nesižavėti karališkais Ugandos nacionalinių parkų apartamentais turistams – milžiniškos erdvės, akmeninės sienos ir trimetrinės lovos su baldakimais (būtina „prabanga“ – tinkleliai nuo uodų ir moskitų). Orus, bet paslaugus personalas, lyg nužengęs iš filmo apie XIX a. pradžios kolonistus, vertė jaustis vos ne karalienėmis.
– Visada keliautojų klausiu apie geriamąjį vandenį. Ar jis Ugandoje problema?
– Ugandoje, kitaip nei daugumoje Afrikos valstybių, vandens netrūksta, bet gerti jo nerekomenduojama. Ir ne tik gerti – net valyti dantis vandeniu iš čiaupo negalima. Todėl vandens buteliukai lydėjo visur, o kalnuose vandenį virinome, nors vietiniai skaniai gėrė tiesiai iš upelių. Bet jie jau seniai susigyvenę su čionykštėmis bakterijomis, o mes tik svečiai.
– Ko dar galėtų tikėtis čia atvykę keliautojai?
– Ekvatoriaus egzotika – čia pusiaujo geografinė platuma yra lygi nuliui, todėl esame lygiai pusiaukelėje tarp abiejų Žemės ašigalių. Ugandą rekomenduotume ieškantiems nenumintų takų, trokštantiems iššūkių, egzotikos, skaičiuojantiems žvaigždes danguje, ne viešbučių kataloguose. Jei kalnai nėra ta aistra, dėl kurios žmonės keliautų į Ugandą, tai tikriausiai įdomiausias čia būtų pasimatymas akis į akį su kalnų gorilomis, – sako sesės. – Pakeliui į kalną vieną dieną skyrėme Karalienės Elžbietos nacionaliniam parkui. Nors pagrindinis ekspedicijos tikslas – kalnai, bet nusibelsti į patį Afrikos centrą ir nepamatyti egzotiškosios faunos būtų nedovanotina!
Taigi, kad maža nepasirodytų, „Narsuoliai“ ima dvigubą safarį: pirma dalis – džipais po savaną, antroji – laivu: kanalu keliaujame tarp dviejų ežerų stebėti pakrančių gyvūnijos. Abi dalys viršijo visus visų lūkesčius. Drambliai, begemotai, liūtai ir kalnų ožiai. Pasikeisdami žiūronais visi įžiūrėjome kabant gražią dėmėtą uodegą ir buvome priversti „užskaityti“: matėme gepardą. O grįžę nuo kalno viršūnės, atsisveikinimui dar pasiplaukiojome po didžiausią Afrikoje ir antrą pasaulyje gėlo vandens Viktorijos ežerą, čia pamatėme vietinės populiacijos unikumą – paukštį klumpiasnapį.
Šios kelionės įspūdžiai tokie unikalūs ir ryškūs, kad juos nustelbti galės nebent kita egzotiška kelionė. Visiems kuo nuoširdžiausiai linkime svajoti-keliauti-patirti: neskaičiuokite „žvaigždučių“ – taikykite į žvaigždes!
Komentarai nepriimami.