Vedžiodama po narcizų lauką taip sako Leonora Sabaliauskienė, į kaimą prie Sasnavos kviesdama pasigrožėti pavasario žiedais, kurie net ir lietingą dieną nuspalvina skaisčiomis vasariškomis spalvomis.
Pirmieji pasodinti prieš 50 metų
Kai visa Lietuva plūsta į Druskininkus pasigrožėti narcizų jūra, L. Sabaliauskienė su sūnumi Gintaru svečius vedžioja po šviečiančius ir kvapnius savo laukus prie Sasnavos. Dabar smalsuolių mažiau, daugiausia buvo per karantiną, kai žmonės tiesiog veržėsi į gamtą, kur nereikėjo paisyti jokių apribojimų. Įkvėpti svaigaus gėlių aromato, pasigrožėti žiedais, išsirinkti kvapniausią, puošniausią, labiausiai patikusį ir parsivežti namo. O rudeniop sugrįžti ir nusipirkti svogūnėlių, kad kitąmet jau savame darželyje galėtų džiaugtis žydinčiais ir kvepiančiais gėlynais.
L. Sabaliauskienė su vyru pirmuosius narcizus pasodino beveik prieš 50 metų. Pirmiausia jais grožėjosi patys, o metams einant ir plotams plečiantis, pradėjo dalintis su kitais.
– Tada pirmosios žydinčios gėlės būdavo deficitas. Prieš Velykas, Motinos dieną žmonės noriai jas pirko. O kad pavasarį narcizai pražystų kuo anksčiau, jų vazonus laikydavome šildomame šiltnamyje. Taip auginant pumpuras gali išsiskleisti ir sausio vidury, – pasakoja Leonora, prisimindama, kaip su glėbiais narcizų ir tulpių keliaudavo į Kaliningrado turgus.
Narcizų plotai plėtėsi
– Abu mėgome gėles, auginome ir tulpes, ir lelijas. Narcizai tuomet buvo naujiena. Nusipirkę svogūnėlių sodinome kur papuolė: tarp kitų augalų ir atskirai nuo visų. Paskui jau specialiai ruošdavome lysves, kad žiedų gausa vienoje vietoje dėmesį trauktų, – pasakoja Leonora.
– Taip ir dabar – plotelis šen, plotelis ten. Nors būna ir taip, kad persodinant lieka koks svogūnėlis žemėje, kurioje jau kitką pasodinome, tai ir auga visi kartu. Toks taupus žemės naudojimas gaunasi, – juokiasi Gintaras, rodydamas į tarp šilauogių krūmų ir braškių lysvėse šviečiančius žiedus.
Balti ir geltoni, ryškiomis ir švelniomis karūnėlėmis, stambiais žiedais ir ant kotelių augantys 5–7 žiedeliai, skleidžiantys stiprų aromatą ar švelniai svaiginantys… Vieni dar tik besiskleidžiantys, kiti – jau baigiantys žydėti.
– 15 rūšių, jeigu ne daugiau, – mamai suskaičiuoti padeda Gintaras.
Pasak jo, šiemet dviem su puse savaitės viskas anksčiau. Šiaip pats žydėjimas būna balandžio vidury, o dabar, balandžiui įpusėjus, jau kai kurios beveik peržydėjo.
Kiekviena rūšis vis kitokia – skiriasi žiedlapių forma, karūnėlės puošnumas, kvapo intensyvumas. Bevaikštant tarp narcizų akys nepraslysta pro ypač įspūdingai atrodančius pilnavidurius, taip pat puokštinius žiedus, o nosį kutena stiprus svaiginantis poetinių aromatas – tai senoviškais vadinami narcizai, kurių žiedas iš šešių baltų vainiklapių ir gelsvos karūnėlės ryškiai rausvu pakraščiu. O kokio grožio „Profesorius Einšteinas“ – stambus žiedas su plokščia ryškia oranžine karūnėle. Taigi, kuris gražiausias? Gal tas? O gal šitas?!.. Nejučia pagalvoji: jeigu Sabaliauskų gėlyne iš 15 auginamų veislių nepavyksta išrinkti gražiausio, kaip reikėtų išsirinkti iš 13 tūkstančių – tiek narcizų veislių yra pasaulyje!
Kad ilgiau žydėtų ir nenuvystų
Gėlės žiedo dydis, koto aukštis priklauso ir nuo veislės, ir nuo to, kur ir kada augalas pasodintas, kaip prižiūrėtas.
– Narcizai mėgsta lengvesnę žemę, molyje pasodinti tik skurstų, – atkreipia dėmesį 85-erių gėlininkė Leonora. – Viename plote pasodinti jie auga ketverius metus. Priklausomai nuo veislės lauke žydi 10–15 dienų. Kambaryje pamerkti – iki savaitės.
Kad gėlės ilgiau nenuvystų, į merkiamų narcizų vazą moteris pataria nepilti daug vandens, bet jį pasaldinti (litrui vandens – arbatinis šaukštelis cukraus) arba naudoti merkiamoms gėlėms skirtas trąšas. Be to, įspėja, kad „niekada neneškite tik ką nupjautų gėlių žiedais į viršų – į viršų kelkite kotus, kad neišbėgtų augalo sultys“.
Lysvėje peržydėjusių narzicų lapų nereikia skubėti nupjauti, reikia palaukti, kol jie savaime nudžiūsta. Birželio pabaigoje – iki liepos pusės svogūnėlius reikia iškasti, nes vėliau jie augins šaknis, o gerai išdžiovintus prieš sodinimą dezinfekuoti kalio permanganato tirpalu.
Sodinti narcizus, kaip ir visas svogūnines gėles, patariama rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kai jau praėjusi vasaros kaitra ir žemė dar ne per daug šlapia. Reikia, kad svogūnėliai spėtų įsišaknyti dar neatėjus šalčiams.
Beje, ir Lietuvoje pirkę, ir iš Olandijos parsisiuntę gėlių gumbelių gėlininkai sako įsitikino, kad vietiniai yra atsparesni ligoms, importinius labiau puola virusinės ligos ir svogūnėliai tiesiog išnyksta.
Praėjusį rudenį Sabaliauskų viename plotelyje pasodinti 200–300 kilogramų svogūnėlių pavasarį išsiliejo balta jūra. Čia jie augs ir žydės ketverius metus, o gėlininkai skins tūkstančius žiedų, kuriais džiaugsis ne tik vilniečiai ir kauniečiams – jiems gėles iš sasnaviškių ūkio pristatys urmu prekiaujantys verslininkai. Marijampoliečiai šiomis šilumą ir džiaugsmą atnešančiomis gėlėmis iš „Sasnavos Druskininkų“ šeštadieniais gali pasigrožėti ūkininkų turgelyje.
* * *
O pabaigai norisi pasidalinti operos solisto, mūsų kraštiečio Liudo Mikalausko taikliu pastebėjimu feisbuke: „Turėtų būti ne sakurų, o TREŠNIŲ manija. Kodėl? Ogi todėl, kad lietuviška; žydi ilgiau; bitės labiau mėgsta; kvepia pavasariu; nereikia važiuoti į Vilnių; vasarą bent uogų bus“.
Argi tas pat netinka, kalbant apie narcizus? Pastebėkime grožį, esantį šalia. Gal ne taip išpuoselėtose klombose, be trykštančių fontanų, trankių fanfarų, bet su didele meile močiutės Leonoros puoselėjamą. Ir važiuoti toli nereikės.
Komentarai nepriimami.