Apie datas ir degutą…

Kaip miestai, miesteliai, ir mes, jų gyventojai, tvarkomės su savo paveldu, apie datų svarbumą, kalbėjo habilituotas mokslų daktaras Libertas KLIMKA.

Pasak mokslininko, viskas šiame pasaulyje turi pradžią. „Štai žiūriu bijūnais papuošta mūsų scena. Sakoma, kad kai Lietuvoje bijūnai pražysta, tai tikrai prasideda vasara. O kas žino, gal ši diena bus įrašyta į meteorologų suvestines, kaip pati šilčiausia gegužės diena? Taigi visos pradžios yra labai svarbios“, – tikino profesorius.

Mokslininko teigimu, istoriko Juozo Banionio pranešime girdėjome minint metus. 1744-ieji ar 1737-ieji, atrodytų, kas čia svarbaus tie septyneri metai. Gal ir taip – jeigu galvojame apie valstybę, apie labai svarbius, didelius įvykius. Bet jeigu pagalvotume kiekvienas apie savo metus, tai septyneri metai labai daug. Per juos daug kas įvyksta.

– Istorija rodo, kad datos mums labai svarbios. Buvo paminėti Kristaus gimimo metai. Pirmaisiais metais sausio 1 dieną. Ir ši data buvo labai ilgai svarstyta: ar tai tikroji data. Ją nustatė tiktai 525 metais toks vienuolis, gyvenęs Romoje, Dionisijus Mažasis. Dabar astronomai žiūrėdami į jo pastangas, dokumentus, kuriuos jis turėjo, o ir istorikai sako: „Gal ir apsiriko keliais metais“. O šiandien susirinkome labai rimtam darbui. Tai yra pamatyti miestelio, kurį mes mylime, kuris išaugo į savivaldybės centrą, kuris tampa svarbiu kultūros, pramonės centru, pačias šaknis ir sužinoti jo gimimo datą, – sakė prof. L. Klimka.

Mokslininko teigimu, šaknys labai svarbios. Kaip ir kalendorius. Kalendorius iš vienos pusės tarsi botagėlis, kuris veja žmogų nuo vieno darbo prie kito, bet kalendorius yra ir šventės. „Jeigu mums pavyktų sutarti dėl kurios nors tai datos ir padaryti miesto švente, būtų labai gerai. Į šventę požiūris dvejopas. Vieniems tai poilsis, pramoga, kitiems kažkas šventa, primena kažką svarbaus, mus vienijančio į bendruomenę. Ir todėl šventės ir kalendorius yra valstybinės reikšmės dalykas,– kalbėjo L. Klimka.

Pasak mokslininko, tokia šventė kaip konkretaus miesto įkūrimo data, tai bendruomenei, kuri gyvena čia, kuri savo viltis ir siekius sieja su šita vieta, yra ypač svarbi. „Todėl, kad kalba eina apie vietinę tapatybę, norima didžiuotis, kad esu kilęs iš Kazlų Rūdos, čia gyveno mano seneliai, čia mano vaikai norėtų gyventi. Vietinė tapatybė labai stiprus dalykas, miesto ateičiai, tada mes kiekvienas netgi gėlių darželį sodindami turbūt pasistengtume, kad ne tik man būtų gražu, bet ir praeiviui. Ne tik sau, bet kažką padaryti ir bendruomenei. Tas bendrumo jausmas, kad mes esame iš vienos vietovės, vieno miesto ar miestelio, kad ir kaimo, yra be galo svarbus jausmas, nes auga tautiškumas, o iš tautiškumo auga patriotizmas. Ir tėvynės meilė“, – apibendrino profesorius.

Baigdamas savo įžvalgas L. Klimka pasiūlė prisiminti Kazlų Rūdos paminėjimo aplinkybes. Prie vardo ištakų gimtadienio atvedė Kazlienės laikyta degutinė. „Pajuokaukime, kam tas degutas buvo reikalingas. Archeologai gal atras tas vietas, kur buvo šita pramonė, pradėtos pramonės užuomazgos. Tam buvo kasamos gilios duobės, raunami pušų kelmai, iš jų tas degutas išvaromas. Tas, kurio užtenka vieno šaukšto, kad medaus statinę sugadintų. Tai jau vienas pritaikymas yra. Transportui labai reikalingas buvo degutas, nes degutu patepdavo ratus, kai reikėdavo toli važiuoti. Į turgų. Į bažnyčią, dar kur nors. Mediniai ratai, tos stebulės labai greitai susidėvėtų, jeigu nebūtų suteptos degutu“, – aiškino L. Klimka.

Pasak mokslininko, ir dar daug kur praversdavo tas degutas. Jis girdėjęs versiją, kad Suvalkijoje, jeigu reikėdavo į tolimą turgavietę nuvaryti žąsis, išmaningieji vietiniai žmonės žąsis apaudavo. O kaip tai darydavo? Pervarydavo visą būrį per deguto balą, o paskui per smėliuką. Ir tuomet žąselės, nesusižeisdamos kojelių, nueidavo į turgų. „Taigi šie dalykai labai paįvairina mūsų istoriją.

O istorija Suvalkijos krašto ir šių vietų be galo įdomi. Todėl džiaugiuosi, kad mes visi kalbame apie tai, galime pasidalinti savo mintimis ir išspręsti šį nelengvą klausimą. Iš vienos pusė nustatydami tą tikrą Kazlų Rūdos gimimo datą, iš kitos pusės padaryti taip, kad ta data taptų išties reikšminga“, – sakė profesorius.
Mokslų daktarė Aldona Vasiliauskienė pasidalino žiniomis apie istoriką, kunigą Vaclovą Strimaitį, jo seserį, kitus žymius Sūduvos krašto istorijos tyrinėtojus.

Istorijos šviesa ėjo ne tik iš bažnyčios tarnų, bet ir per mokyklas. Apie mokyklų reikšmę to meto ir dabarties visuomenei kalbėjo istorikė, mokslų daktarė Vilija Grincevičienė.
Susijusi informacija – https://www.suvalkietis.lt/2024/05/28/kaip-skaiciuoti-miestu-ir-kaimu-amziu/