Ar naujos ginklavimosi varžybos padeda atkurti taiką? O gal yra kitas kelias į taiką? Sukonkretinkime #EUtopija: kaip bendra Europa gali išlikti taikos erdve?
Algio VAŠKEVIČIAUS nuotrauka
„Gyvename prieškariu, pokaris jau baigėsi“, – atkakliai kartoja Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Jam antrina buvęs Vokietijos socialdemokratų partijos pirmininkas ir iki 2018 metų vicekancleris Sigmaras Gabrielis, kiti Vidurio Europos politikai.
Man daro įspūdį „prieškarinė“ retorika, tarsi politikai jau būtų įsitikinę, kad naujas karas Europos širdyje neišvengiamas. Ar tikrai? Ar vietoj to, kad persirengtų Kasandros drabužiais ir de facto pranašautų neišvengiamą sunaikinimą, Europos politikai turėtų kiekviena proga pabrėžti, jog iš visų jėgų stengiasi, kad taip nenutiktų? Argi bendra Europa neturėjo būti pažado „niekada daugiau karo“ išsipildymas?
Tarp baimės ir karo estetizavimo
Lenkijos premjero pavyzdys yra simptomiškas. D. Tuskas aiškiai nurodo galingas baimes, kurias daugelis europiečių nešiojasi su savimi iki šiol. Pavyzdžiui, šiemet kovo pabaigoje duodamas interviu keliems Europos laikraščiams, jis prisiminė šeimos nuotrauką, kurioje – Sopoto paplūdimys ir besišypsantys poilsiautojai. Tai 1939 m. rugpjūčio 31 diena, kai jau kitą dieną nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Užuomina aiški: 2024 metais esame išmintingesni ir nesišypsome stovėdami virš bedugnės…
Kartu karo tema traktuojama labai selektyviai. Kvietimai pasirengti karui nėra lydimi patikimos informacinės kampanijos. Atrodo, kad Europos politikai užsisiuva burnas, kai kalbama apie tikrąją karo kainą.
Taip pat sekdamas žiniasklaidą nuo Vilniaus per Varšuvą, Berlyną iki Madrido, nematau fotografijų, kuriose būtų matyti šūvių sužalotų kūnų, minų sudraskytų kojų ar snaiperio kulkų peršautų galvų. Nuotraukose dominuoja garbingų žmonių fotografijos švariomis uniformomis ir su naujais ginklais arba tvarkingai apsirengusių politikų susitikimai. Toks karo estetizavimas labai iškreipia tikrąjį tragedijos vaizdą. Dėl to mažėja piliečių budrumas.
Karas kaip verslas
Kokie veiksmai lydi Lenkijos ministro pirmininko žodžius? Jau ne du, o keturis procentus BVP (Bendrojo vidaus produkto) Varšuva skiria vadinamajai gynybai. Ginklų pramonė uždirba turtus Europos mokesčių mokėtojų sąskaita. Ir ne tik ji. Planuojama Lenkijos statybos įstatymo pataisa, leidžianti be statybos leidimų įrengti priedangas bei slėptuves namuose, tikriausiai taps geru verslu sunkiai besiverčiančiam būsto sektoriui Lenkijos miestuose.
Karas yra pelningas verslas, ir tai jokia naujiena. Taip buvo per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat per karus Vietname, Afganistane, Balkanuose, Irake ir daugelyje kitų vietų visame pasaulyje. Kur čia yra piliečių gėris?
Tai galioja ir šiuolaikinei Ukrainai. Ar tikrai jos piliečiai nori mirti iki paskutinio žmogaus už Rusijos okupuotas teritorijas? Šimtai tūkstančių ukrainiečių vyrų, kuriančių naują gyvenimą už šalies ribų, kalba patys už save. Ar greitai ES ir NATO šalių vyriausybės išsiųs juos į frontą? Kokia priežastis yra siųsti ginklus į Kyjivą, jei Ukrainai trūksta žmonių, kurie galėtų kovoti?
Ištekliai, kuriuos turime
Vis dėlto nepaisant to, ar palaikome ginklavimąsi, ar abejojame jo prasmingumu, EUtopija ragina akimirkai sustoti. Užuot iki išsekimo ginčijęsi, kas teisus, pažiūrėkime, ką mes turime bendra. Mes, Europos piliečiai, svajojame apie taiką, ar ne? Mus vienija šis tikslas.
Esu tikras, kad Donaldas Tuskas ir Sigmaras Gabrielis taip pat svajoja apie taiką. Jie tikriausiai taip pat bijo karo. Taigi mes esame toje pačioje pusėje. Minint esė „Apie amžinąją taiką“ autoriaus Imanuelio Kanto 300-ąsais gimimo metines, tokios svajonės nėra nei gėdingos, nei vertos pašaipos.
Taigi, užuot puolę į dekadentišką fatalizmą ir būdami vis geriau ginkluoti, tarsi pripratę prie tariamai neišvengiamos karo tragedijos, kuri mažumą praturtins daugumos mirčių, negalių ir traumų kaina, pagalvokime konkrečiai apie tai, kaip pasiekti taiką.
Turiu idėją. Jei karas yra verslas, apverskime tą logiką. Gal ir taika yra geras pasiūlymas? Pažiūrėkime į du procentus BVP, kuriuos NATO šalys turėtų skirti vadinamajai gynybai. Europos Sąjungos mastu 2023 m. tai yra apvali 339 mlrd. eurų suma. Palyginimui – tai yra maždaug metinis Danijos BVP ir maždaug šimtą kartų daugiau nei metinės įmokos į Jungtinių Tautų biudžetą.
Mes, kaip piliečiai, turime teisę į šiuos pinigus. Tai mūsų mokesčiai, demokratiški politikai juos tik tvarko. Bet kada galime patys nuspręsti, ar jie geriau tarnauja mūsų pagrindiniam tikslui (taikai), ar juos galima išleisti ginkluotei, ar kitiems tikslams.
EUtopinis taikos fondas
Tarkime, kad šie 339 milijardai eurų yra ES taikos fondas. Turėdami šias lėšas, skirtume sau metus konkurso sąlygoms parengti, kaip tai daroma, statant oro uostus ar ligonines. Minėtą sumą kaip atlygį gautų fizinis ar juridinis asmuo, kuris tuo metu derėtųsi dėl ilgalaikės taikos tarp Rusijos ir Ukrainos. Tebūnie tai pavienis asmuo, fondas, asociacija ar bet kurios šalies vyriausybė.
Vadinamojo susitarimo be jėgos naudojimo kūrėjas Maršalas Rosenbergas mokė, kad kiekvienas konfliktas gali būti išspręstas, jei šalys nori išklausyti viena kitą. Šia prasme, net jei pinigus pasidalytų ponai Zelenskis ir Putinas, tegul būna taip, kol vėliausiai per metus bus baigtos derybos, pasirašytas susitarimas ir tvyros ilgalaikė taika.
Lažinuosi, kad tai veiks! O jei paaiškėja, kad taip nėra, rizika nėra didelė. Nepaskirstytas fondas liktų mūsų rankose ir netgi galėtų būti grąžintas gynybai.
Jau girdžiu kritikos balsus: nerealu, naivu!… Ar iš tiesų? COVID-19 parodė, kad globalizuotas pasaulis greitai gali būti valdomas pagal įstatymus, apie kuriuos anksčiau niekas net negalėjo svajoti. Tai mus moko, kad radikalūs pokyčiai yra galimi.
Fondas kaip ekonominė priemonė
Žinoma, būtų verta toliau tobulinti EUtopijos taikos fondą. Skirti ekspertus ir rengti viešąsias konsultacijas. Gal reikėtų nuspręsti, kad fondui skirsime vieną, o ne du procentus ES BVP? Tai vis tiek būtų didžiulė suma. Taip pat būtų galima numatyti, kad dalis šių milijardų turėtų būti investuota Europos Sąjungoje. Tarkime, tokia proporcija, kuria investicijos į ginkluotę pasiskirsto ES ir ne ES subjektams.
Dėl šios priežasties fondo pinigai plauktų į Europos ekonomiką, nors ir aplenktų ginklų pramonę. Gal iš anksto būtų galima nurodyti investicijų rūšis? Tada gali atsitikti taip, kad tų pramonės šakų, kurioms fondas skirtų naujų lėšų, atstovai automatiškai paremtų taikias iniciatyvas. Jie matytų tame savo verslo tikslą.
O kadangi jau dabar surenkame daugiau nei NATO numatyti du procentai BVP, tai artimiausiais metais tą perteklių galėtume išleisti… būsto statybai. Tuomet statybininkai nesijaustų patyrę nuostolių dėl neįrengtų priedangų ir slėptuvių, o Europa taptų geresne vieta, nei yra šiandien. Nes joks karas nėra būtinybė.
Ką jūs manote apie tai?
Kasmėnesiniame cikle „#EUtopija: Europa kaip puiki vieta“ raginu grįžti prie taikaus vieningos Europos idealo. Užuot fatališkai susitaikę su karo distopija, statykime EUtopiją – kilusią iš graikiško žodžio „puiki vieta“. Ar EUtopijos taikos fondas yra geras žingsnis? Kaip tai pagrįsti? O gal turite kitokią, geresnę taikos idėją? Rašykite mums el. paštu algis@suvalkietis.lt arba komentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje. Ko tu nori sau, savo artimiesiems, mūsų žemynui?
Stanislavas STRASBURGERIS
Komentarai nepriimami.