Ir – apie daugelį kitų dalykų, ne kiekvienam mūsų matomų, girdimų ar jaučiamų. O tam, kuris juos girdi ir jaučia kaip muziką, spalvas ar syvų tekėjimą seno medžio kamienu jau žiemos pabaigoje, tik vos vos pavasarėjant, tai yra tikrasis gyvenimas. Nes daugėja šviesos, tamsos užuolaidos blunka – tada moteris, sako, apsivelkanti striukę ir pasiėmusi visa, ko reikia, einanti tapyti… Koks bus tas pirmasis paveikslas? Gal „Žiemos pojūtis vasarą“? Ar „Miškais atplūstanti jūra“? Viskas kiekvieną kartą vis kitaip…
Tie gražūs pavadinimai – paveikslų autorės, ir vargu ar geriau įvardintum, nors kuo ilgiau žiūri, tuo visko daugiau matai, kol kokia nors smulki detalė ar linija staiga neapverčia visko aukštyn kojom – ir pamatai dyglius, besislepiančius už ūkų lyrikos… Tokie yra Audronės Petrašiūnaitės paveikslai: „daugiasluoksniai, daugiaprasmiai, daugiaplaniai“ – taip šią vasarą Utenoje vykusią jos paveikslų parodą apibūdino dėkingi rengėjai. Jais daug kas žavisi, vertina: jų įsigyja ne tik meno mylėtojai (nors iš tiesų šis žodis gal ir neatspindi esmės), kolekcininkai, bet ir muziejai, o kūryba įvertinta ne viena premija ir nominacija. Kita vertus – kažkas, gal nedažnai matantis paveikslus, o juo labiau tokius, kuriuose vaizdas, kaip ir pasaulis ar mūsų pačių gyvenimai, suskeldėjęs, kur spalvos, regis, lipa viena ant kitos ir daiktai ar kūnai tai persipina, tai pasklinda erdvėje tarsi be ryšio, tas žmogus sutrinka ir sako: „Ne, ne, man nepatinka, aš nesuprantu“. Ir nieko čia baisaus – juk ir simfoniją, o ir džiazą ne kiekvienas mėgstame…
Audronė Petrašiūnaitė iš tiesų muzikuoja ir džiazuoja: spalvomis ir jų sąskambiais (ar visišku disonansu, kai mano ir jaučia, kad to reikia), linijų grakštumu (ypač grafikoje, kurią, deja, žinome mažiau nei tapybą), temomis. Jos kartojasi, kaip ir detalės: besitransformuojančios, netikėtai „peršokančios“ iš vieno kūrinio į kitą. Bet kiek kartų bematytum gėles, katino ar šuns siluetą, moters figūrą – kiekvienas kartas vis kitoks, nes visame tame randi kažką, ko nebuvo anksčiau. Arba kas kaip tik tuo metu atliepia žiūrinčiojo nuotaikai ar jausmams. Apie šios autorės kūrybą nemažai rašyta, ji pati neretai kalbinta, nors to, sako, labai nemėgstanti. Argi paklausi paukščio, kodėl jis taip gieda? Ar visada kūrėjas gali paaiškinti, kodėl tuo metu jo kūryboje koks nors „mėlynasis“ periodas – čia nekonkrečiai.
Audronės paveiksluose pastaruoju metu daug raudonos spalvos. Nuo ryškios, kartais klykiančios – iki švelnaus, vos pastebimo rausvumo. Tai ir gyvenimas, skausmas ir kančia, tai ir džiaugsmas, švelnumas – kaip tame „Rožės glostyme“ ar kituose, kone pasteliniuose darbuose. Beje, labiausiai žinoma kaip tapytoja aliejumi Audronė Petrašiūnaitė kuria ir akvareles, kaip minėta, yra grafikė, siuvinėja nepaprasto grožio kilimus. Sako, kad visa tai yra jos gyvenimas. Didelė likimo dovana, o gal?..
Taip – tai ne vien džiaugsmas, bet ir skausmas. Tiesioginis, fizinis, kai ne viską visada pajėgi daryti taip, kaip nori. Yra buvę ir labai sunkių metų – tada ją irgi gelbėjo kūryba. Dar skaitymas, muzika. Kai po operacijų negalėjo vaikščioti – ir televizorius, kaip vienintelė jungtis su „plačiuoju pasauliu“. Tuo laiku gimė paveikslų ciklas apie pop dievaitę Lady Gagą, nustebinęs ir iš vėžių gerokai išmušęs tuos, kurie tarėsi perpratę šios dailininkės kūrybą ir bandė ją priskirti kažkuriam žanrui ar srovei… Kas tai buvo? Nuostaba suvokiant žmogaus kūno (ne)galias, bandymas išsakyti spalvomis ir dramatizmu savo pojūčius, kuriuos sukelia įspūdis to, ką matai: tolimo, visai nepažįstamo? Kalbantis su šia moterimi išgirsti netikėtą garsaus rašytojo ar mąstytojo citatą, o paveiksluose figūruoja ir sudėtingo likimo dailininkė Frida Kahlo, anksti save sudeginusi džiazo dainininkė Emi Vainhaus (Amy Winehouse)… Tai irgi Audronės Petrašiūnaitės gyvenimo dalis, nors šiaip ji sako, kad viskas, kas ją įkvepia ir ką ji tapo, yra čia, Višakio Rūdoje.
…Dabar jau nebestebina kūrėjai, iš didelių (o kartais ir nelabai) miestų įsikuriantys atokiuose vienkiemiuose ar kaimeliuose. Audronė su mama Višakio Rūdoje apsigyveno 1988-aisiais – dabar čia jau viena… Tačiau nenustebkite, kad ji visur pristatoma kaip Kauno atstovė, o gyvenamoji vieta kartais minima vos ne kaip egzotika. Taip, Kaune ilgus metus dėstytojavo, priklauso Dailininkų sąjungos Kauno skyriui, dalyvauja ten organizuojamose parodose ir gauna apdovanojimus – tačiau visas kūrybinis gyvenimas čia. Nedideliame sename name, gėlėmis tvieskiančiame kieme su vaizdu į pievą, kažkur už jos – medžiai… Sako, viso to už pinigus nenupirksi. Ir – vėjo perpučiamoje dirbtuvėje, kur tapo nuo ankstyvo pavasario (ir nuo ankstyvo ryto). Čia daug šviesos, mažiau veikia aliejinių dažų kvapai. Jie Audronę alergizuoja, todėl tamsiuoju metų laiku padeda į šalį, tada raižo, siuvinėja… Pripažįsta, nemėgstanti žiemos ir tamsos, nors „rudenį taip pat būna gražios šviesos, ramių dienų, bet gyvenimo džiaugsmas pasibaigia: tamsa, lietus… Ir žiema turi žavesio, tačiau aš nesuprantu šito nukrautų kalėdinių stalų teikiamo džiaugsmo. Gamta irgi laukia, nors joje, ar tai būtų augalai, ar gyvūnai, visada daugiau ramybės. Net piktas kandantis šuo irgi turi ramybės“.
Pašnekovė sako sauganti savo asmeninę erdvę ir psichinę sveikatą. „Tai yra mano darbo įrankiai. Neturiu lietsargio nuo blogų emocijų, už manęs niekas nestovi – nei mama, nei kas nors kitas. Turiu rūpintis pati, nes stresas suėda nervų sistemą. Mes dažnai nepamąstome, kad bendravimas su netinkamu žmogumi padaro daug žalos. Esu griežta – ir sau, ir kitiems. Gal dėl to dabar esu laimingesnė, negu jaunystėje. Suprantu, kad gyvenimas turi būti geras toks, koks tau duotas, nereikia norėti neįmanomų dalykų. Kai prasidėjo karas Ukrainoje apėmė toks baisus jausmas… Kas bus? O bus taip, kaip bus – viskas Dievo valioje“.
Gamtą Audronė Petrašiūnaitė myli, nuolat stebi jos kitimą, todėl paveiksluose vis kartojasi ir medžių, ir paukščių, ir gėlių motyvai – nuolatiniame kitime ir įvairiai įsipinantys į žmogaus gyvenimą. Paveiksluose daug lyrikos, ne visada tiesmukai išreikštos, bet tarsi gaubte apgaubiančios. Net sunku būtų paaiškinti, iš kur ji sklinda kad ir „Pasivaikščiojime po Višakio Rūdą“: baltas ramus šuo, miestelio fragmentai, dar kažkas. „Tas šuo iš tikrųjų juodas – bet čia jis baltas“, – juokiasi autorė ir sako, kad taip jau yra… Juodas šuo, net ne savas, bet saugantis, kažkur netoliese, o tikrasis „Saugotojas“ – tai katinas Erkiulis. Bene dešimties kilogramų išpuoselėtas Meino meškėnas, visai nelinkęs bendrauti, juo labiau – pozuoti. Ir jį tapydama šeimininkė atskleidė šias charakterio savybes.
…Audronės Petrašiūnaitės kūryboje daug augalų motyvų, bet rožei tenka išskirtinė vieta. „Net negaliu paaiškinti, kodėl jos mane taip veikia. Kai labai seniai, dar vaikas, Palangoje, parke, pamačiau rožyną, tas įspūdis liko visam gyvenimui. Kažkas tokio jose yra…“
Šie metai Višakio Rūdoje gyvenančiai dailininkei Audronei Petrašiūnaitei jubiliejiniai. Ir nors sako nesureikšminanti tokių dalykų (tai daugiau ir nekalbėjome), gal dar išsiskleis kokia stebuklinga, ypatingų galių turinti rožė?
Komentarai nepriimami.