TAIP taikai
Šiuolaikinis taikos judėjimas – kokio jo norėtumėte? Kodėl verta jį kurti? Konkretizuojame #EUtopiją, nes be taikos neįmanoma gyventi gerai.
Stanislavas Strasburgeris
„Šiandien mums skubiai reikia naujo taikos judėjimo, plataus, kūrybingo ir suvokiančio savo galią“, – rašė Stefanas Weidneris liepos mėnesio esė „Berliner Zeitung“ laikraštyje, remdamasis mano idėja apie EUtopinį taikos fondą (S. Strasburgerio straipsnis spausdintas liepos 16 d. „Suvalkietyje“). „Šis judėjimas neturėtų nusileisti žiniasklaidos boikotui, kurį jis iš esmės patiria šiandien, ir jei nieko daugiau negalima padaryti, jis turėtų sukurti savo žiniasklaidos ir politinę bazę“, – rašė S. Weidneris. Jo nuomone, EUtopijos taikos fondas yra žingsnis šia kryptimi: radikalus realizmas, o kartu ir savotiška uždeganti politinė poezija pagal Jozefo Beuso (Jospeho Beuyso) tradiciją.
Nuotaikų kaita
S. Weidneris yra daugybės knygų tarptautiniais klausimais autorius, buvęs Bundesvero (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – red. pastaba) žvalgybos karys. Jis tvirtina, kad šiandien taikos judėjimą palaikytų ne tik dauguma Vokietijos visuomenės, bet ir daugybė Ukrainos bei Rusijos žmonių.
Išties vis daugėja žinių, kad eutopinis raginimas leistis į derybas, nuo pat pradžių lydėjęs šių feljetonų ciklą, tampa realus. Neseniai duodamas interviu BBC, Volodymyras Zelenskis paskelbė, kad keičia savo poziciją ir yra pasirengęs derėtis dėl karo pabaigos su Rusija, net su Vladimiru Putinu.
Tokį pasikeitimą lemia visuomenės nuotaikų kaita pačioje Ukrainoje, matoma apklausose. 44 procentai jos piliečių mano, kad atėjo laikas deryboms. Tai beveik 10 procentų daugiau nei derybų priešininkų. Turint galvoje ir šimtus tūkstančių šauktinių ukrainiečių vyrų, kurie vis dėlto pasirinko gyventi užsienyje, tai patvirtina daugumos pritarimą taikai, apie kurią ir rašo S. Weidneris.
Daugiaprasmės metaforos
Savo ruožtu vienas Lietuvos politikas (turima galvoje buvusio Seimo nario marijampoliečio Kęstučio Kubertavičiaus straipsnis „Kas slypi už pacifistinių „Eutopijos“ idėjų?“, spausdintas liepos 30 d. „Suvalkietyje“) polemizuoja su EUtopijos taikos fondo idėja, pasitelkdamas metaforą: įsivaizduokime, kad į mano trijų kambarių butą įsiveržia kaimynas iš už sienos ir užima vieną kambarį. Jis įstato naujas duris, pastato sieną. Jis stipresnis už mane, išstumia mane iš dalies buto. Politikas K. Kubertavičius klausia, tarsi kreipdamasis į mane, ar aš būčiau patenkintas, jei kiti kaimynai susiburtų ir įsteigtų fondą, atiduotų pusę pinigų ir mes patys turėtume susitarti?
Su tokiomis metaforomis verta elgtis atsargiai. Gerbiu ir tuos žmones, kurie nusprendžia kovoti, susidūrę su tiesiogine grėsme savo gyvybei, taip pat ir tuos, kurie pabėga. Tačiau geopolitika ir sprendimai, priimami nacionalinių vyriausybių lygmeniu, nepakeičia atskirų žmonių elgesio.
Kad palyginimas su namu būtų prasmingas, manau, vertėtų pagalvoti, kokie buvo ankstesnių kartų kaimynų santykiai, kas pastatė namą ir planavo butus, kaip buvo įgytos nuosavybės teisės? Tik kyla klausimas, ar verta to apskritai siekti? Juk metaforos iš prigimties yra dviprasmiškos ir nepadeda rasti „vieno teisingo kelio“. Jos moko, kad pasaulis yra dviprasmiškas.
Stanislavas Strasburgeris (Stanisław Strasburger) – rašytojas, keliautojas ir kultūros vadybininkas. Jis tyrinėja atmintį ir mobilumą, ieško EUtopijos ir tiki dėmesingumo galia. Parašė knygas „Turėjimas. Libanas“ ir „Prisiminimų pirklys“ , nuolat rašo žiniasklaidoje lenkų, vokiečių, o pastaruoju metu ir ispanų kalbomis. Gyvena pakaitomis Berlyne, Varšuvoje ir įvairiose Viduržemio jūros regiono šalyse. Yra asociacijos Humanismo Solidario programų valdybos narys ir aktyvus asociacijos Netzwerk freie Literaturszene Berlin narys. Jo feljetonų ciklas apie EUtopiją vienu metu spausdinamas keliose žiniasklaidos priemonėse įvairiomis kalbomis. Lietuvoje galimybę spausdinti šį ciklą gavo tik „Suvalkietis“.
EUtopija skatina kažką kita. Vietoj to, kad veltumės į polemiką su kitaip manančiu, verta paieškoti ryšių. Kas bendro tarp manęs ir Lietuvos politiko K. Kubertavičiaus? Plataus savo komentaro pabaigoje politikas atkreipia dėmesį, kad, raginant nusiginkluoti, pirmiausia reikia įtikinti pasaulio agresorius nenaudoti ginklų. Ir tai yra mano eutopinio fondo bendra gija bei esmė: taika yra piliečių gerovės sąlyga, bet kartu ir pelningas verslas. Tai gali būti vertingiau, nei siekti ginklo.
Priešnuodis propagandai
Per pastarąjį mėnesį rašiau apie fondą įvairioms žiniasklaidos priemonėms ir įvairiomis kalbomis visoje Europoje. Mano dėmesį patraukė tai, kad daugelis polemizuojančių komentatorių žodį „taika“ priskirdavo Maskvai. Kvietimas ieškoti taikos kelių buvo paneigtas kaip Putino triukas arba Kremliaus išgalvojimai, siekiant „praskiesti Europos protus“. Taip parašė komentare po mano tekstu apie taikos fondą Vokietijos „Deutsche Welle“ feisbuke vienas internautų.
Ar tikrai taip yra? Juk kiekvienos šalies piliečių gero gyvenimo pagrindas yra taika, o ne karas. Nėra taip, kad taika tarp Maskvos ir Kijevo būtinai turi būti sudaryta Maskvos sąlygomis. Sugrąžinkime taikos idėją į deramą vietą viešųjų diskusijų centre ir neleiskime jos pasisavinti ar ja manipuliuoti.
Gžegožas Kolodko (Grzegorzas Kołodko), buvęs Lenkijos vicepremjeras ir finansų ministras, kiekvienoje savo publikacijoje apie Ukrainą pabrėžia, kad jei nori taikos, ruoškis… taikai. G. Kolodko sako tiesiai šviesiai: populiari nuostata „jei nori taikos, ruoškis karui“ yra viena kvailiausių nuostatų žmonijos istorijoje.
Konkreti taika
Kaip pasiruošti taikai? Rengiant efektyvias derybas. Siekti pokalbių, išnaudojant net menkiausią galimybę juos turėti. Geopolitinės, socialinės ir ekonominės sistemos kūrimas, kurioje susitarimas sulauktų kuo platesnės paramos, yra naudingiausias daugeliui.
Taika neturi būti silpnumo ženklas, pralaimėjimo sinonimas ar stipresniojo diktatas. Ji gali patenkinti žmonių iš karo draskomų vietovių poreikius. Tam reikia sunkių derybų, gudrumo, žinių ir valios. EUtopijos taikos fondas skirtas būtent šiam tikslui – paremti ir sutelkti išteklius gerai taikai pasiekti, o ne tęsti karą. Taip, taika turi savo kainą. Kartais ši kaina yra didelė. Bet argi karo kaina visada ne didesnė? Labiau kruvina ir tragiška?
Kartu suverenios taikos judėjimas ir taikos politika pagal S. Weidnerio tekstą yra seniai žinomas menas spręsti konfliktus nežudant ir nesunaikinant. Kaip ir bet kuris menas, jis turi savo taisykles, įrankius ir ekspertus, kurie tikrai yra kitokie nei karo ekspertai. Galbūt tai yra problemos dalis: kai klausiame karo ekspertų apie taiką, nenuostabu, kad jie sako „ne“.
Kur yra teisingumas?
Maskva užpuolė Kijevą pažeisdama tarptautinės teisės normas. Šiuo išpuoliu ji tiesiogiai sukėlė milijonų žmonių mirtį ir kančias. Tai kėlė baimę, pyktį, bejėgiškumo ir gilios neteisybės jausmą taip pat daugybei Europos piliečių, kurių karas tiesiogiai nepaliečia.
Pyktis ir baimė turėtų būti išreikšti EUtopijos dvasia, šie jausmai turėtų būti sprendžiami individualiu ir kolektyviniu lygiu. Būtent tokiame kontekste aš skaitau Lietuvos politiko K. Kubertavičiaus polemines mintis ir gerbiu jo nuomonę.
Pagrindinės psichologijos ir traumų terapijos taisyklės moko, kad, supykę ir verkdami, mes atsisveikiname su skausmu bei bandome judėti toliau. Kada tinkamas laikas tai padaryti? Eiti toliau – tai reiškia kur eiti? Kiekvienas žmogus, įskaitant visuomenę ir politikus, turi tai nuspręsti pats.
Skirtingai nei daugelis Ukrainos regionų gyventojų, aš rašau šiuos žodžius ten, kur niekas per jėgą nevaldo mano buto dalies. Aš tai vertinu kaip privilegiją, bet kartu ir kaip pareigą tiems, kurie tiesiogiai kenčia nuo karo. Mano situacijoje yra šiek tiek lengviau ieškoti kelio į geresnę ateitį. EUtopija primena, kad po kančios fazės ateina pokyčių metas. Šiandien verta apie tai pakalbėti. Ir ieškoti to įgyvendinimo būdų jau šiandien.
Ką apie tai galvojate?
Kas mėnesiniame cikle „#EUtopija: Europa kaip puiki vieta“ raginu jus sukurti naują taikos judėjimą. Užuot fatališkai susitaikę su karo distopija, statykime EUtopiją – kilusią iš graikiško žodžio „puiki vieta“. Kaip vesti efektyvias taikos derybas? Kaip užtikrinti taikos patvarumą? Kaip atrodytų pokario pasaulis? Rašykite mums el. paštu algis@suvalkietis.lt arba komentuokite „Suvalkiečio“ feisbuko puslapyje.
Komentarai nepriimami.