Šie dainos žodžiai tiesiog savaime skamba mintyse, kai sutinki juos – šunį ir jo šeimininką. Ir nesvarbu, kuris kurį bet kokiu oru veda pasivaikščioti pašešupiais, laukais ar miesto gatvėmis – svarbiausia, kad draugas šalia.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Po pirmo pasivaikščiojimo Kaune – tiesiai į Marijampolę
Dažniausiai marijampoliečiai Guoda Tekoriūtė ir Edmantas Rėkus su savo augintiniais Kuna ir Dobiu pasivaikščioti eina kartu, bet tą pavakarę Edmantas su abiem šunimis į susitikimą atėjo vienas, nes Guodos, Marijampolės veterinarijos centro gydytojos, darbo diena ilgesnė. Utenos „Juventus“ komandos krepšininkų kineziterapeutas E. Rėkus namo parskubėjo pirmas, todėl ir „dvigubas džiaugsmas“ tą vakarą teko jam.
– Paprastai pasivaikščioti einame visi keturi labai anksti ryte arba vėlai vakare, kai būna mažesnis judėjimas, tada ir šunims, ir mums ramiau, – sako Edmantas.
Tikra tiesa, takeliais palei Šešupę, pievoje prie šunų aikštelės – tikras šunų paradas: didelių ir mažų, urzgiančių ir draugiškų, grynaveislių ir mišrūnų. Skirtingi ir abu Edmanto šunys – vienas mažesnis, kitas didesnis, vienas rimtesnis, kitas išdykėlis.
– Taip jau atsitiko, kad daugiau kaip prieš metus tiesiog šiaip apsilankėme Kauno šunų prieglaudoje „Penkta koja“ – net nežinau, kodėl būtent ten. Iš vieno aptvaro paėmėme pavedžioti du šunis. Guodai iškart patiko bokserė Čipa ir ji sako: „Šitą mergaitę vešimės namo.“ O kaip paliksi Rodą? Juk jie jau susidraugavę, gyveno viename aptvare, vieną paimsi, kitas jausis nuskriaustas, bus nelaimingas. Ir aš sakau: „Arba imam abu, arba nė vieno.“ Taip į Marijampolę ir parsivežėme abu, – pasakoja Edmantas.
Mokėsi suprasti vieni kitus
Pradžiai pasiėmė laikinai globai.
– Nuolatinė globa būtų buvusi po dviejų ar trijų mėnesių, bet mes jau iš karto žinojome, kad abu šunys liks pas mus, todėl netgi anksčiau laiko paskambinome ir pasakėme, kad juos pasiliekame. Prieglaudoje dėl mūsų greito apsisprendimo tik apsidžiaugė, nes didelius šunis žmonės rečiau pasiima, daugiau – mažesnius. Be to, didelių voljere galima apgyvendinti daugiau mažų šuniukų.
Skirtingais keliais prieglaudoje atsidūrę šunys, naujuose namuose jautėsi puikiai.
– Septynerių metų Čipą pavadinome Kuna, o dvimetis Rodas tapo Dobiu – tokie vardai mums labiau patiko. Bokserę Kuną buvęs šeimininkas pats išvežė į prieglaudą, nes ji… sena, nors tokie šunys gyvena iki 12 metų. Dobis vienkiemyje buvo paliktas vienas. Į Lesę panašus mišrūnas turi ryškius Australijos aviganio bruožus, – atkreipia dėmesį Edmantas.
Tik apsigyvenę naujuose namuose šunys tarpusavyje kovojo dėl teritorijos, dėl namų ir dėl šeimininkų dėmesio. Ir nors, atrodo, vienodai myli abu šeimininkus, kiekvienu džiaugiasi, kuris sugrįžta namo, visgi Kuna labiau simpatiją rodo Guodai, o prie Edmanto labiau linksta Dobis.
Kad naujiesiems gyventojams namuose nebūtų liūdna, pradžioje šeimininkai palikdavo įjungtą radiją. Kad žinotų, ką jie veikia vieni, pastatė kamerytę.
– Dobis vis provokuodavo Kuną žaisti, o ši, vyresnė, labiau buvo linkusi patingėti. Dabar jau sekti nereikia, nes sugrįžę namo nerandame jokių prikrėstų šunybių, – šypsosi Edmantas, pastebėdamas, kad į įprastus garsus laiptinėje keturkojai nereaguoja, o pasitikti puola tik tada, kai rakinamos durys.
Bailiukas ir drąsuolė
Kuna – vyresnė ir protingesnė, be to, labai meili, paklusni, pripratusi prie komandų. Dobis – pasiutęs, jam labai patinka dūkti, šokinėti. Vis dėlto pamatęs, kad už gerą elgesį šeimininkai Kunai duoda kažką skanaus, Dobis, matyt, suprato, kad už tam tikras komandas ji gauna paskatinimą, pats pradėjo ją kopijuoti. Į išėjusią pasivaikščioti ketveriukę praeiviai dažnai atkreipia dėmesį.
– Nėra žmonių, kuriems patiktų abu šunys. Vyresniems labiau patinka mišrūnas, nes jis toks kaimo šuniukas. O Kuna labai tvirta ir stipri, jos visa jėga krūtinės srityje, tad tempia labai stipriai. Mieste – aikštelėje, už miesto – laukuose paleidžiame juos pabėgioti. Pašaukti visada sugrįžta. Dobis baiminasi, kad jo nepamestų, o Kuna, kaip bokseriams būdinga, gina šeimininką, tad pamačiusi kažką nematyta gali pulti. Todėl ją paleidžiame, tik įsitikinę, kad arti nieko nėra. Kai kitas šuo pradeda loti, juodukas išsigąsta ir bėga, o rudukas pradeda loti, – pasakoja Edmantas, atkreipdamas dėmesį, kad jie augina miesto šunis, todėl lojančius sudrausmina, nes žmonėms tai gali nepatikti.
Abipusė nauda
– Per metus niekada nebuvo minties, kad oi, pasiėmėme čia vargą, – savo pasirinkimu nė kiek neabejoja šeimininkas. – Turėdamas šunį tu nori nenori išsijudini, kad ir koks būtum tinginys, privalai judėti.
Žinoma, yra ir kitokios veiklos. Didžiausias rūpestis – švara namuose. Nors Dobis ilgaplaukis, o Kunos plaukučiai trumpi ir švelnūs, bet jie taip įstringa į užtiesalą ar kilimą, kad sunku išvalyti.
Šunys periodiškai lankosi „grožio“ salone, kur juos išprausia, iššukuoja, apkerpa. Abu turi lietpalčius, o Kuna – ir kailinius.
Kiekvienas šuo turi atskirus dubenėlius, stovinčius atskirai vienas nuo kito. Du kartus per dieną į juos pripilama sauso maisto ir jiedu kiekvienas ėda tik iš savo dubens, nors maistas abiem tas pats. Vandens dubenys stovi greta.
Šunų sveikata – skiepai, vitaminai, apsauga nuo parazitų ir t. t. – Guodos rūpestis. Tad šeimininkams belieka džiaugtis sveikais ir gražiais gyvūnais.
Komentarai nepriimami.