Vos pamačius Aušros Lukoševičiūtės paveikslus pagalvoji: tai bent kantrybė! Pirmas įspūdis – preciziška tapyba. Kai autorė tai paneigia ir pasako, kad jos įspūdingi paveikslai išsiuvinėti kryželiu, netenki žado.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
Siuvinėja nuo vaikystės
Įprasta manyti, kad siuvinėjimas – močiučių užsiėmimas. Sutikti jauną žmogų, kantriai valandų valandas praleidžiantį su adata rankose – retenybė. Tą patvirtina ir pati Aušra, prisipažinusi, kad prasitarusi apie savo hobį nepažįstamiems žmonėms sulaukia jų nuostabos, o po to, žinoma, ir pagyrų. Juk ne kiekvienam pavyktų adata „nutapyti“ tokius paveikslus.
Marijampolės socialinės pagalbos centre socialine darbuotoja dirbančiai Aušrai rankdarbiai nesvetimi nuo pat vaikystės.
– Augome keturiese: trys seserys ir brolis. Mūsų vaikystė buvo be kompiuterių, ne taip, kaip dabar, kai vaikai nieko kito nenori, tik maigyti telefono mygtukus, naršyti internete. Mums, kad nenuobodžiautume, reikėjo kažkuo užsiimti. Visi atradome mėgiamos veiklos: aš siuvinėjau ir nėriau vąšeliu, sesuo Vilma – mezgė, kita sesuo – Daiva – piešė. Piešti patiko ir broliui. Kai maža buvo, siuvinėjo ir mano dukra Evita, bet prasidėjo kompiuteriai ir mergaitė jau nenori sėdėti su siuviniu, – pasakoja Aušra.
Tiesa, darbe nemažai laiko prie kompiuterio praleidžia ir Aušra, kartu su kolegėmis organizuodama daugiau kaip 80-ies darbuotojų, kurie namuose lanko apie 200 senelių, darbą. Nuo įtampos darbe Aušra atsipalaiduoja namuose – klausydama muzikos ir skaičiuodama kryželius…
Siuvinėjimas – Aušros meditacija
– Jeigu neturiu laisvos bent valandos, siuvinėti net nepradedu, – sako Aušra. – Tai iš tikrųjų mano valandėlė sau, mano meditacija. Vidury dienos labai retai kada siuvinėju, o vakare po visų namų ruošos darbų ir pagalbos dukrai susikaupiu prie savo „piešinio“. Blogiausia atsisėsti siuvinėti prieš naktį, nes tuomet prarandu laiko nuojautą, pametu nuovargio jausmą, o tada kenčia miegas.
Buvo toks periodas, kai Aušra siuvinėdavo bet ką, tiesiog kad siuvinėtų. Kitaip būdavo, kai siuvinėdavo paveikslą, kurio galutinio rezultato pati labai laukdavo ir nekantraudavo. „Tada nei valandų skaičiuodavau, nei nuovargio jausdavau. Būdavo, prabundu kokią ketvirtą ir galvoju: vartysiuosi ir vis tiek neužmigsiu. Tada keliuosi ir iki suskamba žadintuvas porą valandų siuvinėju. Dabar jau taip nedarau.“
„Aš nieko nekuriu“
– Kai pasakau, kad siuvinėju, daug kas pagalvoja apie šventus paveikslus, kuriuos siuvinėdavo močiutės. Todėl pirmiau parodau savo paveikslus, o tik paskui pasakau, kad jie siuvinėti. Pamatę nustemba, – prisipažįsta Aušra.
Moteris prisimena, kad vaikystėje vos kelių spalvų siūlais siuvinėdavo nedidelius paveikslėlius, kurie visiškai nepanašūs į šių dienų darbus. Deja, nė vieno jų neišsaugojo.
Paskui buvo kiti užsiėmimai: mokslai, darbai, šeima ir siuvinėjimui tiesiog neliko laiko. Tik kai po trejų metų emigracijos Norvegijoje su pusantrų metų dukrele sugrįžo į Lietuvą, moteris vėl ėmėsi adatos. Dabar dukrai jau dvylika. Spalvingų, didesnių ir mažų paveikslų susikaupė visas glėbys. Su metais keitėsi siuvinėjimo stilius – vis mažiau spalvų, o „kryželiai“ tapo tokie mažučiai, kad prilygsta taškeliui.
– Kai man sako: „Tu tokia menininkė“, patikslinu, kad aš nieko nekuriu, todėl vadintis šiuo vardu man per didelė garbė. Aš tik aklai atkartoju kitų dizainerių paruoštas schemas. Pati jų nekuriu, nors galėčiau, bet nedrįstu – ten toks „aukštasis pilotažas“… – kuklinasi Aušra, nesutikdama su pastaba, kad vien tų schemų skaitymas ir piešinio perkėlimas ant audinio – kitam būtų „kosmosas“.
– Tai nesudėtinga, – tepasako.
Aušra perka siuvinėjimui jau paruoštus rinkinius arba autorines schemas. Pradedantiesiems paruoštuose rinkiniuose yra ir schema, ir medžiaga, ir siūlai, net adatos. Nusipirkus autorines schemas visas priemones tenka rinktis pačiai. Pasak jos, sudarydami schemas dizaineriai parašo, kokio dydžio reikės medžiagos, kiek kokių spalvų siūlų – visos spalvos surašomos kodais. Siūlus Aušra perka internetu ir pagal medžiagos tankį pasiruošia gijas – kuo mažesnis kryželis, tuo mažiau gijų, didesniam reikia daugiau gijų, kad gražiai užsipildytų akutės ir nepersišviestų medžiaga.
Išsiuvinėti paveikslą trunka ilgai
Išskirtiniai Aušros paveikslai – siuvinėti ne ant įprastos baltos, o ant juodos medžiagos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad juodame fone – vien balti siūlai. Iš tikrųjų „viename paveiksle, kur siuvinėta pilkai balta spalva, yra 39 atspalviai, kitame – devyniolika tos pačios spalvos atspalvių“, – patikslina Aušra, pastebėdama, kad nors spalvos plika akimi atrodo niekuo nesiskiriančios, tačiau siuvinyje skirtingi atspalviai susilieja į gražią spalvų paletę ir sudaro tikrovišką vaizdą.
Ne paslaptis, kad ant juodos medžiagos siuvinėti sunkiau ir ne visos siuvinėtojos išdrįsta to imtis. Prasčiau matosi audinio taškeliai (pikseliai), visą laiką reikia daugiau šviesos. Todėl net ir dieną, kai per langą šviečia saulė, po audiniu Aušra įsijungia lempą.
Ploniausiomis gijomis – šimtais žvaigždučių – „išpiešti“ „Bučinys“, „Moters siluetas“, „Pelėda“, „Žirgų“ paveikslai, prie kurių Aušra ne po vieną valandą praleido po 2–3 mėnesius. Štai „Pelėdą“ išsiuvinėjo per du mėnesius, dizainą viena pirmųjų parsisiuntusi iš Ukrainos. Savo darbų nuotraukas Aušra įkelia į feisbuką ir džiaugiasi, kad siuvinėjimu „užkrėtė“ kelias koleges ir mamą.
Aušra atvira: „Kitą kartą, kai adatą nuolat laikai, sustingsta ir pirštai, ir nugara, reikia mankštos. Bet aš tokia netradicinė, nepatinka „moteriškos“ sporto rūšys: viena draugė šoka, kitos lanko kalanetiką, zumbą, o man reikia stalo teniso! Tai – pomėgis nuo vaikystės. Deja, Marijampolėje suaugusiems jo nėra kur žaisti, nors norinčių tikrai būtų.“
„Pasižiūriu, susuku ir – į stalčių“
Savo paveikslus Aušra „eksponuoja“… stalčiuose. Ji nemėgsta reklamuotis, nors žino, kad siuvinėtojos retkarčiais organizuoja susitikimus Kaune, kur kiekviena parodo savo paveikslus, pasidalina patarimais, siuvinėjimo naujienomis, bet „man tarsi reikia spyrio – būtų kokia draugė iš Marijampolės, gal tada nuvažiuotume kartu“. Deja, jauni žmonės nesiima tokių darbų, siuvinėtojų mažai.
– Kolegės man sako: „Taigi tu daryk parodą“. O aš vis atsikalbu: „Kai išeisiu į pensiją“, – šypsosi Aušra, kuriai iki pensijos dar labai labai toli.
– Iš tikrųjų tai pagalvoju: kiek reikėtų rėmų, kiek tai kainuotų? O kur paskui juos dėti, juk nenukabinėsi visų buto sienų paveikslais. O dabar pasižiūriu, susuku ir – į stalčių. Kai kažkas siūlo juos dovanoti, pagalvoju, kad niekas taip tuo paveikslu nesidžiaugs, kaip aš pati, net jeigu jis gulės stalčiuje.
Aušros namuose – tik keletas įrėmintų paveikslų. Tą darbą ji patiki profesionalams. „Man belieka tik pasportą išsirinkti. Būna, kad 1–1,5 val. jį renkuosi, dėlioju, žiūriu, kad derėtų prie paveikslo ir rėmo, paklausau rėmintojo patarimų.“
Nuotrauka iš pašnekovės albumo
– Kai žmonės paklausia, už kiek parduočiau kažkurį paveikslą, aš „šaunu“ labai didelę kainą, žinodama, kad tiek tikrai nemokės. Nei parduodu, nei dovanoju, nes kiekvienas darbas man labai brangus. Vieną paveikslą esu tiesiog spontaniškai padovanojusi artimam žmogui ir nors nė kiek dėl to nesigailėjau, vis dėlto, kai šią vasarą išėjau atostogų, nutariau, kad pirmas mano darbas bus išsiuvinėti dar kartą tą patį paveikslą sau. Išsiuvinėjau ir dabar ramu, – pasakoja Aušra.
Kaskart apžiūrinėdama savo paveikslus Aušra sako prisimena tą gyvenimo periodą, kuomet vieną ar kitą siuvinėjo. „Ir jeigu kurį iš to savo gyvenimo laikotarpio išimčiau, žinau, man jo trūktų, nes tarp to ir ano paveikslo turėjo būti dar vienas.“
Aušra prisipažįsta dažnai pagalvodavusi, kad „jau geriau megzti patiktų, tai nors apsirengusi gražiai būčiau, o dabar viskas guli stalčiuje“. Visgi kai siuvinėti darbai nebetilpo į stalčių, moteris pradėjo dekoruoti džinsinius savo ir dukros švarkelius. Tvirtas audinys puikiai tiko siuvinėjimui kryželiu, o meniški akcentai neliko nepastebėti.
– Dar labai norėčiau pamėginti siuvinėti ant batų, mačiau amerikietės jau puikiai tą daro, tik reikia tinkamų medžiaginių batų aukštesniu auliuku ir galbūt kitąkart jus vėl nustebinsiu, – svajonėmis dalijasi Aušra.
Belieka palinkėti: tegul pildosi svajonės.
Komentarai nepriimami.