Galite klausytis ir straipsnio garso įrašą
Kol esame jauni, svajojame apie užsienio valstybes, didelius miestus, studijas ir naujus susitikimus. Trokštame kuo greičiau palikti tėvų namus, metų metus mintus šaligatvius, gatves ar kaimo keliukus. Vilioja laisvė ir naujas, dar nepažintas gyvenimas… Vieniems viskas einasi, kaip sakoma, lyg sviestu patepta, svajonės ir viltys pildosi, o kitiems dėl susiklosčiusių aplinkybių tenka sunkesnė dalia ir skaudūs išbandymai. O metams bėgant vis dažniau prisimename senelių, tėvų namus, gimtąjį miestą ar kaimą, seniai matytus draugus. Ir gimtinė tokia miela, graži atrodo – lyg pasakų šalis. Todėl ją brandžiame amžiuje vis dažniau aplankome arba sugrįžtame. Visam laikui, nes taip liepia širdis…
Pašnekovės asmeninio albumo ir Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
…Kazlų Rūda tikriausiai ypatingas kraštas, nes jis išugdė ne tik didelį būrį poetų, prozininkų, dailininkų, bet ir aktorių. Tai – Laima Štrimaitytė, Eugenija ir Aldona Bendoriūtės, Bronė Marija Braškytė. Mes, mokinukai, stebėjomės ir džiaugėmės, kai tokio nedidelio miestelio merginoms (deja, vaikinai Kazlų Rūdoje tapti aktoriais nesvajojo) išsipildė svajonės ir jos tapo aktorėmis, vaidino filmuose. Mums atrodė, kad tai nepasiekiamos viltys – kaip ir žurnalistika… Tuo metu, dvidešimtajame amžiuje, apie „žvaigždes-žvaigždutes“ dar nekalbėjome, nežinojome tokio termino. Mes tas merginas tiesiog vadinome laimės kūdikiais, stipriomis asmenybėmis, siekiančiomis savo tikslų. Didžiavomės kraštietėmis. Tai tuo metu dar nedideliam miesteliui, rajono paribiui, buvo didelė garbė. Ir dabar, mūsų kraštui tapus savarankiška savivaldybe, mes savo žymias kraštietes ir kraštiečius prisimename, gerbiame…
Aktorė Bronė Marija Braškytė į gimtąją Kazlų Rūdą grįžo gyventi prieš dvejus metus. Sulaukusi brandaus amžiaus, tapusi dviejų vaikaičių močiute, ji išliko moteriškai žavi, graži, energinga, aktyvi. Po daugelio planuotų ir neįvykusių susitikimų mes vieną rudeniškai saulėtą popietę pagaliau susitikome ir nuoširdžiai pakalbėjome apie tai, kaip jai kilo mintis palikti sostinę su jos privalumais, intensyviu kultūriniu gyvenimu ir sugrįžti gyventi į gimtinę.
– Pirmiausia – kaip Jums kilo noras tapti aktore?
– Viskas prasidėjo nuo vaikystės, nuo mažų dienų, kai savo kiemo ir gretimų namų vaikams ruošdavau vaidinimus. Šeimoje aktorinių sugebėjimų niekas neturėjo, aš, matyt, tapau aktore „iš savęs“. Vaikams patikdavo mano vaidyba, šokis, ypač gerai sekėsi suvaidinti girtą vyrą, nes tokių mano aplinkoje tikrai nemažai buvo. Bendraamžiai surinkdavo po kapeiką, kartais ir daugiau, už jas pirkdavome bonbonkių ir jas padalindavau visiems „žiūrovams“, man kartais likdavo viena… Ir kaip aš, būdama maža mergaitė, galėjau tuo metu žinoti, kad yra teatras, bilietai, už kuriuos reikia mokėti? Kaip pritraukti susidomėjusius mano vaidyba? Jau tuo metu siuvau lėles, cheminiu pieštuku nupiešdavau joms antakius, lūpas. Mano fantazija buvo beribė, gal tai ir traukė vaikus?
– Gal galėtumėte atskleisti dviejų vardų istoriją, nes pirmasis – gana retas?
– Kai gimiau, įvyko ginčas dėl vardo: tėtė norėjo pavadinti Marija, bet mama protestavo, nes jai atrodė, jog gal pravardžiuos Mare ar dar kitaip, todėl esu turtinga dviem vardais, taip ir pase parašyta: Bronė Marija Braškytė. Pirmasis vardas man nelabai patiko, tačiau jis yra prasmingas ir teikia man apsaugą.
– Koks buvo tolimesnis kelias, jau baigus Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą (dabar Kazio Griniaus gimnazija)?
– Baigusi mokyklą dar nesiryžau stoti į Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija), metus mokiausi Marijampolės kultūros mokykloje, bet joje man nebuvo ką veikti ir dėstytojai patarė stoti į Konservatoriją. Be jokių pažinčių, vadinamo „blato“, įstojau iš karto, nors konkursas buvo didelis. Tačiau dėl politinių reikalų (nes nestojau į komjaunimą) po metų teko iš jos išeiti, nors rektorė Irena Vaišytė ragino pasilikti, jai patiko mano vaidyba. Priėmė į Konservatoriją kaip geriausią aktorę, tačiau dėl to meto aplinkybių tapau kompleksuota, nepasitikėjau savimi, turėjau scenos baimę. Todėl gyvenime visada stengiuosi išklausyti, suprasti skriaudžiamus žmones, padėti jiems.
Mano kurso draugai buvo Kostas Smoriginas, Algimantas Latėnas, Dalia Storyk, Kristina Kazlauskaitė. Su jais susibičiuliavau, jiems buvo sunku su manimi skirtis. Tada patekau į „Lėlės“ teatrą bandomajam laikotarpiui, mokiausi Vilniaus kultūros mokykloje (dabar konservatorija), ją baigiau. Anksti ištekėjau, gimė sūnus Arnas… Jaunystėje buvau sportiška, man patiko vaidinti vaikams. Taip ir pasilikau „Lėlės“ teatre beveik keturiasdešimčiai metų. Dirbdama čia vykau į gastroles Alžyre, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Tanzanijoje, Etiopijoje, Seišelių salose. Kai teatre nebedirbau, su kolege pradėjau ruošti teatro pamokėles vaikams, rašiau scenarijus; ir dainavau, ir šokau, ir vaidinau su vaikais, ir pasakojau. Man šis darbas labai patiko ir sekėsi. Su savo kurtais spektakliais važinėjome po Lietuvos vaikų darželius, mokyklas…
– Jums teko ir to meto filmuose vaidinti?
– Taip, teko vaidinti ir lietuviškuose, ir kitų šalių kino studijų, televizijos filmuose. Mane kvietė į savo teatrą režisierius Gytis Padegimas, tačiau atsisakiau, nes man labiau patiko vaidinti vaikams. Liko puikūs prisiminimai filmuojant Rygos kino studijoje filmą „Pajūrio klimatas“. Įsiminė Marijono Giedrio režisuotas filmas „Sūnus palaidūnas“. Teko vaidinti moldavų filme Iljaną Kosindzianą – tai buvo pasaka apie karžygį.
Dovženkos kino studijos filme „Sprinterio vieta laisva“ vaidinau gydytoją rentgenologę. Dar ne visus išvardinau, nes šie vaidmenys buvo įsimintiniausi. Iš viso teko vaidinti dvidešimtyje filmų. Daug kas kvietė filmuotis, bet dėl moralinių vertybių man nebuvo priimtina gauti vaidmenį „per lovą“. Aš tokių žmonių negerbiau ir jų vilionėms nepasiduodavau.
– Ir svarbiausias „Sugrįžimų“ klausimas: kodėl iš Vilniaus grįžote į gimtąją Kazlų Rūdą?
– Tai buvo 2022-ieji metai. Nusibodo didelio miesto tarša, dulkėta teatro scena ir seni, apdulkėję rūbai, triukšmas, amžinas skubėjimas. Čia, gimtinėje, dar gyvena mano bendraklasiai, draugai, čia yra giria, joje gaivus oras, artimųjų kapai, šalia – bažnyčia, nes man tikėjimas, dvasinis gyvenimas labai svarbu. Ir savotiškai žavus lėtojo miesto įvaizdis. Tačiau dabar ir gailiuosi, nes nežinojau, kad taip arti tas baisusis kaminas, tokia tarša ir nemalonūs kvapai, dulkės, kurios nežinia kokiu būdu patenka į butą…
– Dėkoju, Brone Marija, už pasidalijimą prisiminimais bei mintimis ir linkiu prisijaukinti savo gimtąjį miestą, nes viską savo gyvenime keičiant ne taip greitai pavyksta adaptuotis…
Saulė BERŽINYTĖ
Komentarai nepriimami.