Taip jau yra buvę. Besilankantys tarptautinio medinių pučiamųjų instrumentų festivalio „Medynės“ koncertuose klausytojai žino, kur eina, žino, kad išgirs kažką visiškai nauja, unikalaus – bet vis tiek kartais lieka be žado… Nes kaskart ir programa konstruojama skirtingai, ir joje būtinai atsiranda tai, kas pakeri klausytojus iki visiško užsimiršimo, virstančio „stogą keliančiais“ aplodismentais. Kaip buvo ir prieš keletą dienų baigiamajame koncerte…
„Įgarsintos legendos“ – taip šiemet jau dešimtojo festivalio penkių koncertų programą įvardijo organizatoriai ir kviesdami klausytojus akcentavo, kad „muzikiniai šaltiniai yra ne mažiau svarbūs už tekstus, pasakojančius praeities šimtmečių istorijas, apipintas legendomis, mistika, atspindinčių žmonių jausenas, išgyvenimus, kasdienybę ir svajones“. Iš tiesų tie, kas lankėsi koncertuose, patyrė daug šviesių akimirkų. Nes ypatingi instrumentai talentingų atlikėjų rankose, žmogaus balsas valandai ar pusantros panardina į ypatingą pasaulį, kuriame, regis, nėra nieko, išskyrus iki tol nepažintą muziką…
Kai po pernykščio, devintojo, „Medynių“ festivalio kalbėjome su jo organizatoriumi Dariumi Klišiu, jis sakė, kad būsimasis festivalis (likus metams!) jau suplanuotas, bus ir intrigos – o kaip seksis… Dabar jau aišku, kad pasisekė (tik nelengva įsivaizduoti, kiek tenka įdėti darbo, laiko ir kokią nervinę įtampą tenka išgyventi – kad ir dėl to, jog dauguma atlikėjų atvyksta iš įvairių šalių), ir žadėtoji intriga buvo. Tai – pirmasis, atidarymo, koncertas „Trimitų giesmės“ Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Čia pirmą kartą festivalio istorijoje skambėjo variniai pučiamieji – šaunus kolektyvas iš Gdansko pasveikino su jubiliejumi ir tarsi atvėrė vartus tolesniam, jau medinių instrumentų, paradui.
Kiti koncertai vyko tradicinėje, tiek atlikėjų, tiek klausytojų pamėgtoje erdvėje – Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Antrajame koncerte klausytojus paklaidžioti po Vazų dvarą ir pasiklausyti baroko muzikos kvietė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“: su muzikantais iš Meksikos/Šveicarijos, Italijos, Brazilijos/Prancūzijos šios epochos kūrinius atliko mecosopranas Renata Dubinskaitė. Pirmą kartą girdėjome unikalų instrumentą kornetą, kurio garsas buvo prilyginamas žmogaus balsui ir galėjo skambėti bažnyčiose…
Ypatingą fleitos, nuo seniausių laikų legendomis apipinto instrumento, jėgą galėjo pajusti tie, kas klausėsi jos muzikos ir aktorės Jūratės Onaitytės, pasakojant paslaptingą Hamelno žiurkių kerėtojo istoriją. Tai buvo bene intymiausia koncertinė programa, nes kitas koncertas jau kitoks: tarptautinės sudėties senosios muzikos ansamblis (senokai begirdėtas, pasiilgtas) šį kartą subūręs net septynis instrumentininkus, kartu su sopranu Nora Petročenko pristatė sodrią, žaižaruojančią programą, kurioje – ir XVI–XVII a. religiniai bei vokaliniai kūriniai, liaudies bei rūmų šokiai. Koncerte pristatyta ir „Reversio“ plokštelė, pelniusi aukščiausią prestižinio muzikos žurnalo „Pizzicato“ recenzentų įvertinimą…
Sulig kiekvienu koncertu emocijų skalė, regis, vis kilo aukštyn. Ne dėl to, kad kuris jų būtų geresnis ar blogesnis – tiesiog jie skirtingi ir kiekvienas savaip stebino. Kalbintas prieš festivalį Darius Klišys džiūgavo, kad paskutiniame koncerte gros virtuozų iš Didžiosios Britanijos Piers Adams (fleita) ir David Wright (klavesinas) duetas. Beveik neįmanoma išvardinti visų titulų ir šalių bei vietų, kur jie koncertavo, juo labiau – programos platumo… Abu atlikėjai pirmą kartą atvyko į Lietuvą – ir ne kur kitur, į „Medynes“!
Klausytojai sunkiai tilpo jaukioje galerijos salėje, o emocijos liejosi per kraštus. Ir jei manėme, kad daugybę kartų girdėjome fleitą (kas jau čia benustebins), tai baisiai klydome. Ir šitokios instrumentų gausos neįsivaizdavome. Tai iš tiesų buvo vakaras, kai mus, anot atlikėjų, muzika vedžiojo „pamišusio baroko takeliais“ ir būtume, jos vedami, paskui ėję nežinia kur… Jie ir patys buvo į tai panirę, kerėjo. Kaip visada, buvo pristatyta ir epocha, ir kūriniai – žinias, įgytas per tą dešimtmetį, sunku pervertinti…
Plojimai ir padėkos šūksniai skambėjo ilgai. Pasveikinti atlikėjų ir organizatorių atėję Marijampolės savivaldybės tarybos nariai Romualdas Makauskas ir Sigitas Valančius turėjo luktelėti, kol emocijos atslūgs. Jie pasidžiaugė ir puikiu baigiamuoju koncertu, ir festivaliu, dėkojo Dariui Klišiui bei jo šeimai, visiems prisidėjusiems, nes kasmet tenka nuveikti didelį darbą.
Festivalį organizuoja ne vienas žmogus: tai VšĮ „Sambalsiai“, o jo nebūtų, jei neremtų Lietuvos kultūros taryba ir Marijampolės savivaldybės administracija. Taigi – nauji projektai ir vėl laukimas… Paklaustas apie nuotaikas Darius Klišys sakė pamąstęs, jog jubiliejinis festivalis parodė tam tikrus ženklus: „Turime klausytojus, publiką ir gerbėjų ne tik iš Marijampolės, bet ir visoje Lietuvoje. Festivalis vis labiau matomas ir girdimas tarptautiniu mastu, sulaukiame įvairių pasiūlymų ne tik iš Lietuvos muzikantų, bet ir iš puikių užsienio atlikėjų. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija per visus 10 metų išliko pagrindine koncertų vieta, drįsčiau pasakyti – ir geriausia kamerine erdve. Be abejo, vien ja ateityje ketiname neapsiriboti, norėtųsi didesnėms programoms panaudoti ir Marijampolės dramos teatrą, ir „Spindulio“ kino teatrą…“
Komentarai nepriimami.