Marijampolietis menininkas Vytautas Jukna jau nemažai metų kaupia senovinius arbatinukus. Dešimt metų praleidęs Didžiosios Britanijos sostinėje Londone ir dar tiek pat laiko Danijos sostinėje Kopenhagoje jis lankė sendaikčių turgus. Juose ir atrasdavo įdomiausių formų bei medžiagų senųjų arbatinukų, kurių kiekvienas saugo savo istorijas.
Šiais metais pirmą kartą savo sukauptą kolekciją V. Jukna nutarė parodyti ir kitiems – arbatinukų paroda iki 2025 metų sausio pabaigos veikia Marijampolės viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje.
Svarbių ritualų ir apeigų dalis
Arbatinukas yra ne tik indas, skirtas ruošti arbatai – daugelyje kultūrų jis yra tapęs reikšmingu simboliu, svarbių ritualų ir apeigų dalimi. Jo viduje ugnies, vandens ir žolelių magijos sukurtas gėrimas laikytas ypatingu, kuris gydo kūną ir sielą, suteikia ramybės ir palaimos jausmą. Senieji arbatinukai – tai lyg laiko kapsulės, savyje saugantys juos rankose laikiusių žmonių istoriją, o po jų dangteliais slypi įvairiausios patikimai saugomos žmonių paslaptys.
Kolekcijai pristatyti pasirinktas Kalėdinis laikotarpis – tai metas, kai blogis pasitraukia, kai tokie maži dalykai kaip arbatos puodelis, žiupsnelis žolelių, šaukštelis medaus ir senovinis, iš kartos į kartą perduodamas arbatinukas įgyja ypatingą reikšmę. Jie tarsi tampa stebuklo dalimi, kai namai prisipildo jaukumo ir šilumos.
Arbatinukais susidomėjo gyvendamas užsienyje
Paklaustas, kaip kilo idėja kolekcionuoti būtent senuosius arbatinukus ir nuo ko viskas prasidėjo, V. Jukna pasakoja, kad gyvendamas Londone neretai užsukdavo į vadinamuosius „blusų“ turgus, kur būdavo pačių įdomiausių buities daiktų, rakandų.
– Viskas man ten buvo įdomu. Aš užaugau Lietuvoje paprastoje darbininkų šeimoje ir daugelio tokių daiktų net nebuvau matęs. Jie mane labai žavėjo, jaučiau tarsi senovės ženklą, palikimą. Iš pradžių dėmesį patraukė kėdės, bet jos yra didelis daiktas, fiziškai tokius daiktus rinkti sudėtinga, tuomet žvilgsnis nukrypo į arbatinukus.
Arbatinukas yra toks daiktas, kuris arti žmogaus. Jis nedidelis, lengvas paimti į rankas, jis mielas, šiltas, pasakojantis kažkokią buvusių savininkų istoriją. Arbatinukas turi formas, senieji indai arbatai gerti dažnai yra vienetiniai, ne masinės gamybos, o tai irgi svarbu. Vienos ar kitos partijos būna pagaminta nedaug, jų neprištampuosi, čia daug rankų darbo, ir kiekvienas yra vos ne kaip meno kūrinys, skulptūra, su gražiais ornamentais, pasidabravimais, lankstytomis formomis, net rankenėlė būna pagaminta iš rago ar ilties, su medžio fragmentais, – susižavėjęs pasakojo „Suvalkiečiui“ V. Jukna.
Anot jo, įsigijęs Londone pirmąjį tokį arbatinuką pradėjo domėtis šiuo indu labiau, naršė internete, sendaikčių turguje ėmė dairytis ir kitų arbatinukų. Kolekcija pamažu kaupėsi, ją papildė ir indai iš Švedijos, ir iš Kopenhagos „blusturgių“. Dabar kolekciją sudaro jau apie trys dešimtys arbatinukų.
Įrašuose – svarbi ir įdomi informacija
Paklaustas, ar pats turi savo mėgstamą arbatinuką ir naudoja jį pagal paskirtį, užpliko arbatą, pašnekovas sakė, kad toks tikrai yra, jo į parodą nenešė, tai pasidabruotas indas ir turi savo žymes. Kai jis ieško dar vieno arbatinuko savo kolekcijai, pasidomi įrašais, žymėmis. Pasirinkimą lemia ir indo forma, ir tai, kiek įdėta darbo, kūrybiškumo bei fantazijos jį gaminant.
– Turiu arbatinuką, kuriame įrašyti pagaminimo metai – 1893-ieji, kitas pagamintas XX amžiaus pradžioje. Arbatinukai turi žymes, rodančias, kiek jis pasidabruotas, kada, kokioje gamykloje ir kokiu tiražu pagamintas. Specialias arbatinukų partijas kartais turi atskiri viešbučiai arba net geležinkelių linijos. Reikia suprasti, kad praeityje tokį arbatinuką su specialiu užrašu išsinešęs iš to viešbučio ar traukinio jau nelabai galėjai kam parodyti, bet mūsų dienomis tai jau tapę tik įdomia istorija, – sakė kolekcininkas.
Pomėgis, į kurį verta investuoti
Paklaustas, kiek kainuoja šie daiktai, vyriškis teigė, kad jis paprastai perka iki 30–40 eurų kainuojančius arbatinukus, brangesnių neperka. Britai yra labai dideli vertybių puoselėtojai, puikiai žinantys senovinių daiktų kainą. Ši rinka yra labai aiški, apibrėžta. Jei anksčiau, kai dar nebuvo interneto, kažkas po kokios nors močiutės mirties suradęs rūsyje senovinių daiktų galėjo apie jų vertę nenusimanyti, tai šiandien taip jau nėra.
Arbatinukus jis sako saugojantis savo namuose dėžutėse, juos laiko palėpėje, o kai parodo į svečius atėjusiems draugams ar pažįstamiems, šie stebisi ir žavisi. Būtent draugų paskatintas V. Jukna ryžosi savo kolekciją pristatyti ir viešai. Ateinančių metų pavasarį planuojama surengti dar vieną parodą šioje bibliotekoje, kur arbatinukus išvysime su gėlių puokštėmis ir kurioje vyraus gamtos akcentai.
– Jei aš būčiau turtingesnis, gal ir daugiau pinigų investuočiau į šį pomėgį, nes juk savo pinigų neprarasi, arbatinukų vertė nekris, o tik augs metams bėgant. Aš nežinau, ar dar kas nors tokius daiktus Lietuvoje kolekcionuoja, nors Lietuvoje kolekcininkų tikrai yra nemažai. Aš pats jau daug metų renku įvairius rėmus, jų jau turiu apie pusantro šimto. Tai įvairių formų, iš įvairių medžiagų pagaminti rėmai ir rėmeliai, taip pat turintys savo istorijas, – pasakojo V. Jukna.
Daug kuria ir rengia savo darbų parodas
Menininkas yra gimęs ir augęs Kaune, jis mokėsi Kauno Palemono gimnazijoje, Kauno keturmetėje vaikų dailės mokykloje, o vėliau Šiaulių pedagoginiame institute įgijo pradinių klasių ir darbų mokytojo išsilavinimą. Penkerius metus V. Jukna dirbo marijampoliečio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno dirbtuvėse, kur gilino meistriškumą ir formavo savo, kaip menininko, identitetą. Tai davė pradžią pačiam kurti, atsirado medžio darbai – kryžiai, koplytėlės ir rūpintojėliai.
Pirmoji jo darbų paroda buvo surengta 2023 metais Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, o vėliau parodos surengtos Kauno „Parko“ galerijoje, Kalniečių bibliotekoje, taip pat Vilkaviškyje bei Alytuje. „Dabar jau kuriu daug, su parodomis važinėju po Lietuvą, per pusmetį sukuriu apie 20 darbų. Kol gyvenau užsienyje, kūrybai nebuvo laiko, o dabar tas laikas jau atėjo. Kursiu, dirbsiu, kol rankos leis, nes sąlygas tam turiu ir noro yra“, – teigė atsisveikindamas V. Jukna.
Komentarai nepriimami.