Oficialu: Nijolė Silickienė – viena iš penkių „Geriausio vaiko draugo 2024“ nominančių Lietuvoje!
Pokalbį su p. Nijole „pasitaupėme“ naujametiniam laikotarpiui – kad ne probėgšmais, bet turėdami laiko, ramiai paskaitytume, rastume idėjų, patarimų ir įkvėpimo. Nes (ypač) įkvėpimo kiekvienam darbui labai reikia, kad jis „pasidarytų“ tarsi be pastangų, bet jo rezultatams žmonės plotų atsistoję. Tokių darbų, jei tik norime, galime padaryti kiekvienas. Nijolė – viena iš mūsų, kuriai tai sekasi. Jei tiksliau – sekasi pasibelsti į žmonių širdis, sekasi juos išklausyti, sekasi ir padėti. Nes negali nesisekti, jei nuoširdžiai ko nors sieki. Ne tik sieki, bet ir dvidešimt metų kryptingai dirbi socialinį darbą – nesvarbu, kokios pareigos buvo ar yra.
Patirtis ir nuoširdus darbas
Šių eilučių autorei yra tekę lankytis šeimose, kuriose vaikai gyveno neįsivaizduojamomis sąlygomis. Tik vienas pavyzdys, kurio negaliu pamiršti iki šiol: šeimoje, jei gerai pamenu, augo keturi ar penki vaikai. Ant metalinės spyruoklinės vaiko lovos numestas kažkoks skuduras, atstojęs čiužinį, o katile ant malkomis kūrenamos (vasarą!) viryklės – burokais nuspalvintas rausvas skystis – be bulvių ir be jokio riebaliuko. Tada pagalvojau, kad kasdien matyti tokius skurdo ir vaikų nepriežiūros vaizdus būtų nepakeliamai sunku.
– Miela Nijole, jūsų akiratyje – žmogus nuo pirmo įkvėpimo iki paskutinio atodūsio. Matėte ir tebematote daug liūdnų vaizdų. O kiek žmonių istorijų išklausote! Ar šie vaizdai tebestovi akyse ir po darbo?
– O taip! Bet tai yra gyvenimo patirtis: privalai permąstyti visas situacijas, nes nuo to labai daug priklauso, kokie bus tolimesni žingsniai: ką galima padaryti, gal kuriai šeimai reikia kaip nors kitaip padėti? Nes šiame darbe šablonų ar algoritmų, kaip kurioje situacijoje ir kokia eilės tvarka reikia elgtis, nėra: negali kiekvienu atveju padėti vienodai. Tai labai individualu ir jautru, skirtingas priėjimas prie kiekvienos socialiai pažeistos šeimos.
– Ar teisės aktai, Jūsų manymu, yra pritaikyti kiekvienam individualiam atvejui?
– Jei nori padėti ir kad žmogus tą paramą jaustų, kiekvieną teisės aktą reikia gerai perprasti ir sugebėti pritaikyti. Ir (tai labai svarbu!) reikia išklausyti žmogų, suprasti jį – tai taip pat yra pagalba. Taip, kartais tenka pasakyti: kad ir labai gaila, bet jums nepriklauso tai, ko jūs tikitės, ką gavo jūsų kaimynas ar kitos savivaldybės gyventojas.
Apie vaikus
– Ką ypatinga darote, kad tapote „Geriausio vaiko draugo 2024“ nominante?
– Tai buvo labai netikėta žinia. Galvoju – kodėl man? Juk tikrai yra vertesnių, labiau viešų asmenų. Nežinau, ar darau kažką ypatinga. Turbūt reikia mylėti savo darbą ir padėti žmogui visomis išgalėmis ir kiek galint nuoširdžiai. Vaikas – asmenybė, kurią patys ugdome: kiek patys įdedame į savo jaunąją kartą, tiek ir turime. Kuo labiau augančios asmenybės užimtos veikla, nukreipiančia į pozityvą, tuo brandesnė, turtingesnio vidinio pasaulio, platesnio požiūrio asmenybė užauga. Darbas su vaikais yra nuolatinis, be atostogų ir terminų.
– Kokių svarbių momentų, augindami vaikus, turėtų nepraleisti tėvai?
– Kai augini vaikus, reikia džiaugtis kiekviena akimirka, nes vaikystė labai greitai praeina. Visa, ką vaikai atsineša į gyvenimą – tai pirmiausia atsineša iš šeimos. Dirbdami su vaikais, dirbame ir su šeima – tai neatsiejama. Kalbėjimasis su vaikais – viena medalio pusė, antroji – labai svarbu juos išgirsti (bet kuriame amžiaus tarpsnyje). Ir dar labai svarbu kūrybingai jiems parodyti gyvenimo kryptį.
Nepaprastai džiaugiuosi vaikų dienos centrų veikla.
Kalvarijos savivaldybėje neseniai buvo tik vienas centras, dabar turime keturis. Galėtume turėti dar daugiau, nes pozityvus užimtumas ir ugdymo galimybės sukuria bendruomeniškumo jausmą, vaikui mažiau laiko lieka buvimui „gatvėje“.
Apie senjorus
– Kitokio pobūdžio problemos, bet ne mažesnės, dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba. Kaip tvarkotės su iššūkiais?
– Turime Kalvarijos savivaldybės socialinės globos namus, kuriuose yra 25 vietos. Bet visada vidutiniškai penki asmenys dar laukia eilėje. Nepaliekame žmogaus be pagalbos: tuo metu, kai nėra galimybės senolį prižiūrėti globos namuose, kompensuojame tai kitomis paslaugomis: darbuotojai ateina į namus ir užtik-rina pagalbą žmogui. Jei reikia, jis guldomas į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių – nepaliekamas be pagalbos. Tokios paslaugos suteikiamos iš karto.
– Gal turite receptą, kaip spręsti priežiūros reikalingų senų tėvų ir jų dirbančių vaikų problemas?
– Svarbiausias patarimas – visada reikia kalbėtis. Tik nesikalbant kyla problemos. Senyvo amžiaus žmonių poreikiai didesni, jie nori ir dėmesio, ir kad šalia būtų jų brangiausias vaikas.
O tas vaikas dažniausiai yra dirbantis žmogus, tad dėmesio, kiek jo nori mūsų tėvai, ne visada pakanka. Artimiesiems tai labai didelis iššūkis. Reikia turėti begalę tiek fizinių, tiek emocinių jėgų ir laiko. Todėl reikia ieškoti kompromiso: galbūt darbuotojas ateis pagelbėti tam tikrą dienos dalį, suteiks paslaugas ar pan. Mano linkėjimas – naudotis visomis galimybėmis.
– Žmonės nežino visų galimybių?
– Labai dažnai nežino, nes liga ar negalia kartais ištinka netikėtai, tam nepasiruošus. Reikia ateiti pas mus ir sakyti, kokia yra problema, ir spręsime kartu, ką galima padaryti. Nes didžiausia problema – kai žmogus nesikreipia. Noriu akcentuoti, kad yra neįsivaizduojamai plati paslaugų pasiūla ir galimybė padėti senoliui ar asmeniui su negalia tiek namuose, tiek artimųjų darbo metu – kad nenukentėtų kiti šeimos nariai, kad neišsektų slaugydami ligonį, nes įtampa būna ir fizinė, ir psichologinė. Pavyzdžiui, atokvėpio paslaugos, kai yra galimybė tam tikrą laiką žmogų palikti įstaigų priežiūrai, kad jo artimieji galėtų tiesiog pailsėti.
Kuo gyvena Nijolės ir Evaldo šeima po darbo?
Į klausimą, ką Silickai veikia uždarę darbo kabinetų duris, p. Nijolė atsako trumpai ir kukliai, tačiau paklausta apie Sangrūdos bendruomenės renginiams visada atveriamus jų sodybos vartus, papasakoja:
– Savo sodyboje patys esame susikūrę erdvę, kurioje praleidžiame daug laiko po darbo ir savaitgaliais. Smagu į tą erdvę priimti kuriančius ir šiame atokiame krašte gyvenančius žmones. Sangrūdos šviesulys Angelė Bapkauskienė su literatų klubu vasaromis organizuoja skaitymo vakarus. Atveriam renginiams sodybos vartus – prašom!
– Ar ir pati skaitote šiuose vakaruose?
– Nesu to dariusi, bet, manau, visai įdomu būtų išbandyti.
– Esate ir Kalvarijos „Lions“ klubo siela, turinti stiprų palaikytoją – savo vyrą.
– Taip, šio klubo veikla man labai miela. Netikėtas pokalbis su Vilkaviškio rajono savivaldybės kolege apie „Lions“ klubo veiklą uždegė mintį tokį klubą kurti ir Kalvarijoje. Šiuo metu esame aktyvioje Kalvarijos „Lions“ klubo kūrybos stadijoje, laukiame klubo inauguracijos. Matytumėt, kokie mieli šioje srityje veikiantys žmonės, ir jų vis daugėja! „Lions“ klubo veiklos pobūdis (pagalba savanorystės pagrindais) man pažįstamas ir artimas, taigi kaip ir nieko naujo, – šypsosi pašnekovė.
– Pavyzdžiui?
– Reikia sutelkti žmones, turinčius pašaukimą užsiimti savanoryste, kad galėtume kvėpuoti tuo pašaukimu, padėti žmonėms. Jiems dažnai reikia ne tik moralinės, bet ir materia-linės pagalbos. Todėl rašome projektus, einame į Palaikomojo gydymo ir slaugos skyrių pas pacientus, kuriems reikalingas bendravimas, išsivedame juos į lauką pasivaikščioti, skaitome knygas, … Nieko ypatingo, atrodo, bet jiems tai labai patinka. Gruodžio viduryje surengėme edukaciją, gaminome žaisliukus eglutei, net Kalėdų Senelis atėjo! Vasarą Kalvarijos šventės metu organizavome paramą šeimai, auginančiai neįgalų vaiką. Besikuriančiai jaunai organizacijai tai buvo iššūkis – kaip į tai reaguos šio krašto žmonės? Kaip smagu buvo matyti ir jausti žmonių supratingumą, norą prisidėti ir padėti!
– Žmonės kalba, kad ir savoje, Sangrūdos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapijoje, taip pat turite veiklos?
– Parapijos veikloje dalyvaujame taip pat kartu su vyru, kaip ir „Lions“ klube. Smagu, kai gali padėti. Mūsų parapijoje gyvena žmonės, turintys ir svajonių, ir užsidegimo, ir gražesnio gyvenimo troškimo – visame kame. Kiek galėjome, tiek visi prisidėjome. Pernai susitelkė daug bendruomenės žmonių – remontavome bažnyčią, atnaujinome grindis. Šiemet pakeitėme visus suolus, dažėme sienas, valėme langus – kad visiems būtų čia smagu. Dalį visų išlaidų finansavo Kalvarijos savivaldybė, dalį – pati bendruomenė.
– Esate istorikė. Kiek istorijos dabar yra Jūsų gyvenime?
– Taip, diplome parašyta – istorikė. Turbūt kiekvienas mes rašome savo istoriją. Jei galvoji, kad gali šiandien kažką padaryti, tai ir daryk, neatidėliok. Jei gali padėti – tai padėk, jei gali prisidėti – prisidėk prie kokios idėjos. Tai bus tavo asmeninė istorija.
– Su vyru užauginote tris vaikus. Kur juos nuvedė profesiniai keliai?
– Visus – į Vilnių, bet keliai visų skirtingi. Abu sūnūs baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Vyresnysis dirba nekilnojamojo turto vertintoju, jaunesnysis pasekė tėčio pėdomis ir tapo programuotoju. Jauniausia dukra baigė medicinos studijas Vilniaus universitete ir tapo farmacininke, toliau besigilinančia šioje srityje. Smagiausia, kad visi vaikai buvo „varomoji jėga“ į „Lions“ klubo veiklą, jautėme jų palaikymą.
– Esate kilusi iš Lazdijų rajono. Ar nebuvo sunku dzūkei, patekus į Sūduvą?
– Sūduviai yra nuostabūs žmonės, mieli ir šilti. Čia, kaip ir Dzūkijoje, kaip Vilniuje, kaip Kaune ar kitur, gyvena tokie patys žmonės, turintys begalę svajonių, norų turėti gražesnį gyvenimą, ir tai įkvepia! Turime gražią gamtą, ramų gyvenimą – daug ką čia turime, tik įvertinkime ir mokėkime tuo pasidžiaugti.
– Ačiū už pokalbį! Tegul Naujieji 2025-ieji metai jums būna prasmingi tiek asmeniniame gyvenime, tiek savanorystėje ir mylimame darbe!
Komentarai nepriimami.