Jau dešimtą kartą nuo vasario 16 iki kovo 11 dienos visoje šalyje bei užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenėse vyko Lietuvių kalbos dienos. Šių metų renginio sostine buvo Šiauliai, o užsienyje – Vašingtonas. Daugybėje renginių stengtasi paliesti kuo įvairesnių temų apie lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją, nes iš tiesų mūsų kalbos klodai bei jų gelmės dar anaiptol nėra iki galo pažinti ir išanalizuoti. Pradėjus gilintis tarsi jau žinomi dalykai ne tik atskleidžia daug naujo, bet ir išryškina mįslių ir kone detektyvinių situacijų ar vyksmų…
Tuo galėjo įsitikinti visi, gausiai susirinkę į Marijampolės krašto muziejuje vykusią konferenciją „Jonas Jablonskis ir Žemaitės raštai“. Kovo 4-ąją – Šv. Kazimiero ir Užgavėnių dieną – vykęs renginys buvo skirtas rašytojos Žemaitės 180-osioms ir kalbininko Jono Jablonskio 165-osioms gimimo metinėms, akcentuojant juos siejusią grandį: kūrybą ir kalbą.
Pradėdama renginį projekto vadovė,vyresnioji muziejininkė Valė Klesevičienė pasidžiaugė, kad nebe pirmą kartą organizuojamos Lietuvių kalbos dienos Marijampolėje išaugo į konferenciją, jos skirtos su šiuo kraštu susijusiems žmonėms. Kraštietis kalbininkas Jonas Jablonskis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Žemaitė paskutinius gyvenimo mėnesius praleido šiame mieste, čia palaidota.
Trys viešnios pasidalijo savo ne vienerių metų tyrinėjimais bei įžvalgomis apie Žemaitės kūrybą ir J. Jablonskio vaidmenį ją pateikiant skaitytojui. Yra dar daug diskutuotinų, gal net ginčytinų dalykų, tačiau jei ne šis kalbininkas, kažin kaip mes būtume pažinę šią rašytoją… Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, žurnalo „Bendrinė kalba“ vyr. redaktorė dr. Vilija Sakalauskienė pranešime „Žemaitė Jono Jablonskio gyvenime ir darbuose“ plačiai nušvietė J. Jablonskio kalbinę veiklą, sunkiai pervertinamus jo nuopelnus lietuvių kalbai.
Sudėtingos politinės ir gyvenimo sąlygos (lietuvių kalbos draudimas, neramumai, karas – iki 1918 m. Jablonskis daugiausia gyveno ir dirbo ne Lietuvoje) neatitraukė jo nuo svarbiausio dalyko – lietuvių kalbos tyrinėjimo, norminimo – 1911 metais išėjo žymiausias jo darbas „Lietuvių kalbos sintaksė“. Jo dėka dienos šviesą išvydo ir pirmasis Žemaitės kūrinys, prie kurio reikėjo daug padirbėti, „išverčiant“ iš žemaitiškos į lietuvių kalbą. Net buvę nuomonių, kad pats Jablonskis sukūręs apsakymą „Rudens vakaras“ – tai kalbininkas griežtai paneigė. Beje, jie su Pranu Mašiotu sugalvojo ir slapyvardį Žemaitė. Jis labai vertino jos kūrybą, ją ir Motiejų Valančių laikė klasikais, geros kalbos ir stiliaus etalonais…
Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Ramunė Bleizgienė pranešime „Jonas Jablonskis ir pirmieji Žemaitės raštai“ atkreipė dėmesį, kad tradiciškai „Raštai“ leidžiami jau po autoriaus mirties. Žemaitė buvo pirmoji, kurios raštai buvo leidžiami dar jai tebegyvenant. Lektorė taip pat akcentavo pirmųjų kūrinių vertinimo svarbą. „Jos, kaip rašytojos, galėjo nebūti, jei po pirmojo skaitymo („lukštenimo“ – buvo parašyta sunkiai įskaitomai, žemaitiškai) Jablonskis būtų pasakęs Žemaitei „Ne!“
Tokio garsaus mokslo vyro dėmesys jos rašymui buvo labai svarbus. Kita vertus, Jablonskis iš rašytojos irgi labai daug gavo. Nemažą vaidmenį leidžiant jos raštus suvaidino ir kiti to meto veikėjai – po jos mirties rūpinosi Andrius Bulota“. Pirmieji raštai buvo keturios nedidelės knygelės. Jas išleidus buvo akcentuojama kalbos kokybė. Požiūriai į Jablonskio atliktą redagavimą skiriasi, bet reikia turėti omenyje, kad tuo metu lietuvių bendrinė kalba tik kūrėsi…
„Paskutiniai Žemaitės „Raštai“: ar skaitome autentiškesnę Žemaitę?“ Tai – Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto lektorės, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus leidybos skyriaus vyr. redaktorės Ilonos Čiužauskaitės pranešimo tema. Ji iškėlė įdomų klausimą dėl Žemaitės raštų, patyrusių ne vieno redaktoriaus plunksnos prisilietimą (ir ne visada atidų), autentiškumo. Po Žemaitės mirties keturi redaktoriai rengė keturis tomus, paskui buvo naujų leidimų. Deja, neretai juose tarsi nubraukiama pačios Žemaitės pozicija: ji sutikdavo su redagavimu, bet ne visada tai reiškė sėkmę. Lektorė lygino įvairius Žemaitės „Raštų“ leidimus akcentuodama ir sėkmes, ir nesėkmes bei keldama klausimą: kada skaitysime autentišką Žemaitę?
Projekto vadovė ir konferencijos moderatorė Valė Klesevičienė dėkojo lektorėms bei muzikine programa renginį papuošusiems Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijos moksleiviams Luknei Šlekytei (violončelė) ir Joviui Jočioniui (fortepijonas), jų mokytojoms Irenai Valiulienei ir Daivai Varževičienei. Projektą parėmė Marijampolės savivaldybė, partneriai – Lietuvių kalbos institutas, Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka, „Mantingos“ labdaros ir paramos fondas.
Konferencijos dalyviai galėjo susipažinti su straipsnių bei leidinių, pristatančių Jono Jablonskio ir Žemaitės veiklą, paroda (joje pateikiami Lietuvių kalbos instituto, Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus leidiniai).
Komentarai nepriimami.