Išgyvenome stebuklingą gamtos virsmo laiką: kai įsivyrauja pusiausvyra, kai saulė kovo 20-ąją pateka tiksliai rytuose ir tuo visai Žemei duoda ženklą – jau! Nuo dabar visą pusę metų gyvensime šviesoje ir šilumoje, o tai reiškia, kad visa, kas gyva (o gyvybės aplink mus juk tūkstančius kartų daugiau, nei matome ar įsivaizduojame žinantys), tik augs ir klestės…
Jei pasidomėtume daugiau, pamatytume, kad šios kelios kovo mėnesio dienos, kai Saulė vienodai šviečia kone visur, išskyrus Arkties platumas, nuo seniausių laikų žmonijos buvo laikomos ypatingomis. Baltų kraštuose taip pat. Gal žmonės, neturėdami dabartinių tiksliųjų prietaisų ir pasikliaudami tik tuo, ką perėmė iš kartos į kartą, būdami visiškai priklausomi nuo gamtos ir todėl atidžiai stebėję ir fiksavę visus virsmus ir kaitą, iš tiesų žinojo daugiau už mus? Įsivaizduojančius, kad esame patys, patys… Gyvenimas vis iš naujo įrodo, kad nesame gamtos valdovai.
Tai suvokdami ir tolimų šalių gyventojai, ir artimi mūsų kaimynai bei išnykusios protėvių gentys atlikdavo panašius ritualus: pagerbdami Saulę ir Perkūną, aukodami Žemei ir uždegdami Ugnį. Nes visa tai buvo svarbiausia. Ir dar, žinoma, Vanduo. Daug kas vėliau buvo perimta skirtingų tikėjimų, bet pasigilinęs suvoki, kad esmė ta pati. Ne viena tauta dar ir dabar būtent šiuo metu pradeda naujuosius metus – tegul ir neoficialiai…
…Prieš devynetą metų Marijampolės kultūros centre gimęs etnokultūros projektas „Sūduvių ugnys – budinam svietą“ ir sukviečia prisiminti, kad gyvename ne tik technologijų apsuptyje bei nepaliaujančių plūsti naujienų sraute, bet ir esame gamtos dalis. Nes kaip gyventume be šviesos ir šilumos, be lietaus, kas mus maitintų, jei vietoje žemės būtų grynas akmuo?
Šį kartą Pavasario lygiadienio melodijos vėl skambėjo Poezijos parke, kur pernai šia proga buvo keliami inkilai. Tad ir paukščių balsai, kaip sakė apie šios dienos išskirtinumą kalbėdama etnokultūros specialistė Eglė Alenskaitė, prisidėjo prie ypatingos vakaro dvasios. Ji kvietė pajusti gamtos ritmą, įsiklausyti į vandens čiurlenimą, o saulei tekant, sakoma nuo seno, reikia pavasario upelyje nusiprausti ar išsimaudyti – tai būsi sveikas, gražus ir skaisčios sielos…
Po parką, pašešupiu pasklido apeiginio dainavimo ansamblio „Dijūta“, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Žolynukai“ giesmės ir dainos.
Šiuolaikinio šokio kolektyvas „Le/nos“, skambant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poemos „Miške“ muzikai (tai duoklė kūrėjo jubiliejui), atliko performansą „Šviesa Pasaulio medžiui“.
…Ypatingos šios kelios kovo dienos: 19-oji buvo Pempės diena, Juozinės, o šiandien, jau po lygiadienio, Gandrinės arba Blovieščiai (tai reikštų „geroji žinia“). Su šia diena taip pat siejama daugybė vyksmų: jų esmė – būti gamtoje, su gamta, stebėti, globoti, neužsimiršti…
Lina VOLUNGYTĖ
Komentarai nepriimami.