Jau ne vieną savaitę Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Jos kuratorė Liucija Armonaitė surengė keletą ekskursijų, detaliai atskleisdama daug dalykų, kuriuos patys tokioje gausoje gal ir būtume praleidę. O tai, kad marijampoliečiai tikrai domisi šiuo režisieriumi bei jo kūryba, parodė ir balandžio 7-ąją įvykęs susitikimas „Jonas Jurašas, jo aktoriai ir Kauno dramos teatras“.
Ne kiekvienas renginys sulaukia tokio susidomėjimo: didžioji bibliotekos salė ir gretimos patalpos vos sutalpino tą pavakarę panorusius iš pirmų lūpų išgirsti betarpiškus įspūdžius apie darbą su Jonu Jurašu, jo asmenybę ir, žinoma, susitikti su Valstybinio Kauno dramos teatro žmonėmis. Kaip ir buvo žadėta, atvyko teatro generalinis direktorius, teatro mylėtojams gerai pažįstamas aktorius Egidijus Stancikas, aktoriai Jūratė Onaitytė ir Dainius Svobonas bei minėtos parodos kuratorė Liucija Armonaitė.
Kauno dramos teatro ir Jono Jurašo (ar atvirkščiai) likimai susipynę į ypatingą audinį, kuriame gali rasti ne tik įvairiausių spalvų, raštų ir faktūrų, bet ir skaudžių įplyšimų, padilusių ir vėl užadytų vietų, įsidurti nežinia kaip (o gal specialiai) įaustu dygliu… Tas audeklas buvo audžiamas daug metų – nuo 1968-aisiais legenda tapusios „Mamutų medžioklės“, „Barboros Radvilaitės“, kurią pastatęs režisierius buvo priverstas emigruoti, iki dabar – netgi tada, kai kūrybos plotmėje realiai tarsi nieko nevyksta, bet nenutrūksta žmones jungiančios gijos.
Svečiai kalbėjo apie laiką su Jurašu, kai jis, teatro žmonių laišku pakviestas, grįžo iš Amerikos Lietuvoje jau dvelkiant laisve. Šį laišką pagarsino Karolis Sinskas: jis ir Milda Mažėtytė-Antanauskienė, kaip Marijampolės teatro atstovai, pristatė ir spektaklius, apie kuriuos buvo kalbama.
Visi trys svečiai – kai kas jau labiau patyręs, kai kas tik pradedantis – dalyvavo pirmajame sugrįžusio režisieriaus 1990 metais pasirodžiusiame spektaklyje „Smėlio klavyrai“, vėliau – ir kituose. Jurašas be galo džiaugėsi Sąjūdžiu, aktyviai dalyvavo tų metų įvykiuose. Kaip sakė E. Stancikas, visiems režisierius atrodė „kitoks“ nei aplinkiniai: negalėjai nejausti, koks jis laisvas – ne tik kūryboje, bet kiekvieną akimirką.
Prasidėjo įdomios, visai kitokios repeticijos. Tas spektaklis man buvo raktas į tolesnę tarnystę teatrui, – sakė svečias. – Teatras – tai erdvė, kurioje gali būti kitokiu ir su šiuo režisieriumi mokėmės šio buvimo. Jis turėdavo spektaklio viziją – ir niekas negalėjo šito pakeisti.“
Svarbų vaidmenį „Smėlio klavyruose“ sukūrusi Jūratė Onaitytė sakė, kad „reikėjo kovoti už to spektaklio sakralumą“. Dainius Svobonas akcentavo Jurašo bekompromisiškumą, jo reiklumą ir tikslo siekimą – bet kokia kaina. Sugrįžęs – ne be kliūčių ir trukdžių – J. Jurašas pastatė septynis spektaklius, sako, svajojęs ir apie M. K. Čiurlioniui skirtą kūrinį…
…Tas ilgas, bet visiems be galo įdomus pokalbis bibliotekoje galėjo tęstis ir dvigubai ilgiau: taip gera buvo išgirsti ne tik įspūdžius ir įžvalgas apie tai, kas buvo – svečiai išsakė daug kiekvienam mūsų svarbių dalykų. Svečiams iš Kauno bei parodos kuratorei dėkojo bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė, o susirinkusiųjų akyse švytinti ugnis kalbėjo pati už save.
Komentarai nepriimami.