Marijampolės viešojoje Petro Kriaučiūno bibliotekoje surengtas susitikimas su žinomu bendruomenių veiklos specialistu, kasmečio konkurso „Švyturys“, kurio metu renkamos geriausiai dirbančios bendruomenės, pagrindiniu iniciatoriumi, Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo ir verslo fakulteto Viešojo administravimo instituto dėstytoju prof. dr. Sauliumi Nefu, kuris pristatė savo monografiją „Bendruomeniškumo sklaida Lietuvoje“.
Kuo gyvena Lietuvos bendruomenės šiandien? Koks jų vaidmuo mūsų kasdienybėje, mieste, rajone, valstybėje? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų buvo atsakyta vakaro metu, kai svečias kalbėjo ir apie bendruomenių galias, jų augimą, iniciatyvas, inovacijas bei tai, kaip žmonių susitelkimas stiprina pilietinę visuomenę.
Solidžioje monografijoje aprašyta ir nemažai tikrų, įkvepiančių bendruomenių veiklos pavyzdžių iš visos Lietuvos. Todėl, kaip teigė autorius susitikimo pradžioje, tai leidinys, kuriame kiekvienas atras save, nes tai knyga apie mus pačius.
– Gal šiame leidinyje nėra jūsų pavardžių, jūsų gyvenviečių, bendruomenių, bet ji yra parašyta apie jus. Esminis klausimas, kaip žmogus nori gyventi – ar vienišas, ar su kažkuo. Didžioji dalis nori gyventi su kažkuo, ir čia prasideda bendruomeniškumas. Individualizmas gimdo agresiją, negandas, tai patys blogiausi dalykai. Tie, kurie valdo ir yra linkę į bendruomeniškumą, sugyvenimą su kitais ir linkę tartis, diskutuoti, kalbėtis, visada pasiekia daugiau. Tie, kurie linkę į individualizmą, jei gauna galią, tai tą galią dažnai panaudoja ne gerąja prasme, – teigė svečias.
Jis prisiminė laikus, kai pats buvo Anykščių meras ir nuvyko į stažuotę Kanadoje, o ten ir pamatė, kokį svarbų vaidmenį vaidina vietos bendruomenės. Kai grįžęs pradėjo apie tai kalbėti, ne kartą išgirdo svarstymų, kad jis gal vėl nori atkurti kolūkius, nes ne vienam bendrovė ir bendruomenė skambėjo kaip vienas ir tas pats.
– Didysis bendruomenių kūrimasis Lietuvoje buvo apie 2000-uosius metus. Stojome į Europos Sąjungą, buvo pakilimas. Žmogui būdingas baimės jausmas, ir aš pats vienas kaip individualistas, esu bailys. Tai natūrali būsena, kai bijai kažką pasakyti, kad kitas žmogus kažką daro ne taip. O jei susieiname keli, pasitariame, tai randame geriausią sprendimą.
Kai ateiname į kaimo bendruomenės susirinkimą, dažnai žinome, kad bus ginčų, aiškinimosi, bet jei turime ką pasakyti, mus tikrai išgirs. Reikia tartis, neprimetant savo nuomonės, – teigė S. Nefas.
Jis priminė, kad bendruomeniškumo daigai gražiai skleidėsi Lietuvos kaime dar tarpukariu. Žinoma, tada tvarka buvo kita, ir centrinė valdžia kitaip dirbo, bet ji suteikdavo sąlygas žmonėms pasireikšti, nors tada nebuvo nei kultūros namų, nei socialinių paslaugų. Tuos darbus atlikdavo parapija ar patys žmonės.
– Aš archyvuose radau savo šeimos dokumentus, kad tada, vykstant žemės reformai, mano senelis Jonas Nefas gyveno 13 naujakurių kaime ir buvo to kaimo seniūno pavaduotojas. Vyko žemės skirstymas ir buvo tokia tvarka, kad jei tie žmonės patys susitaria, kaip pasidalins žemę, tai matininkas jų žemes atmatuos pirmumo tvarka. Štai tau ir bendruomeniškumas, – pasakojo jis.
S. Nefas teigė, kad ši knyga nėra sausas sąvadas, joje keliamas ir dar vienas svarbus klausimas – o kiek bendruomenėms padeda kiti? „Mes Mykolo Romerio universitete jau 11 metų organizuojame geriausiai dirbančių, didžiausią pažangą pasiekiančių bendruomenių rinkimus, ir atrandame daug puikių pavyzdžių. Aiškiai matome, kaip vystosi bendruomenės, kas ir kaip keičiasi jų veikloje. Jei anksčiau dairydavomės į kitų šalių patirtį, tai dabar Lietuvoje yra pakankamai puikaus bendruomenių darbo pavyzdžių“, – sakė profesorius.
Anot jo, skaičiuojama, kad Lietuvoje šiuo metu bendruomeniškumo lygis siekia apie 30 procentų, ir tai neblogas skaičius, bet, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse jis siekia 70–80 proc. Tai lemia daug dalykų, tarp jų ir geresnis pragyvenimo lygis, didesni atlyginimai, kitokie žmonių santykiai, kilę iš bendruomeniškumo, didesnio tarpusavio supratimo.
2008 metais svečias apsigynė disertaciją apie bendruomenių iššūkius. Tyrimo metu paaiškėjo, kad apie 2000-uosius įsikūrusios bendruomenės padarė daug darbų, buvo gausios ir dirbo kokybiškai, bet apie 2015 metus prasidėjo sąstingis, žmonės pavargo, darbo kokybė suprastėjo. Taip atsitiko dėl to, kad pirmieji ilgamečiai bendruomenių lyderiai išsisėmė, jiems trūko naujų idėjų, be to, jie pasiekė tam tikrą amžių ir jau norėjo išeiti, o naujų lyderių ne visada atsirado.
S. Nefas renginyje išsamiai atsakė ir į jame dalyvavusių bendruomenių pirmininkų, seniūnaičių klausimus. Pasak jo, 2008 metais įvesta seniūnaičių pareigybė iš pradžių kėlė abejonių. Dažnai seniūnaitis ir bendruomenės pirmininkas būdavo tas pats asmuo, o metams bėgant viskas susitvarkė, ši pareigybė pateisino lūkesčius. Tyrimai rodo, kad tai gana svarbus institutas, kurį, žinoma, dar galima tobulinti.
Komentarai nepriimami.