Iš Pietų Amerikos kilusios alpakos savo žavia išvaizda ir prabangia vilna pavergė žmonių širdis, o Lietuvoje tapo ir sodybų puošmenomis.
Dideliame, jaukiame Ievos ir Aido Pajaujų vienkiemyje Vidgirių kaime besiganančių alpakų iškart ir nepastebėsi. Užtai ilgakojai gyvūnai, ramiai skabę žolę pievoje tarp aukštų medžių, kaip mat sureaguoja į kalytės Pupos signalą, pakelia galvas ir ištiesę ilgus kaklus atbėga pasitikti svečių.
Alpakos – šeimininko pagalbininkės
Į Vidgirius (Marijampolės sav.) prieš kelerius metus atsikėlę marijampoliečiai pradėjo kurtis šimtametėje sodyboje – statė, restauravo pastatus, tvarkė, gražino aplinką. Pernai liepą čia parsivežė šešias alpakas ir pavadino ūkį „Miško alpakos“. Pavadinimas netikėtas, nes miško šalia nėra, bet, pasak I. Mačytės-Pajaujės, logiškas, mat gyvena čia Ieva, Ąžuolas ir Aidas.
Sodyboje apgyvendintos alpakos tapo šeimininko pagalbininkėmis. Jos ir žolę tvarkingai nuskabo, o ne išrauna, ir pievos padukais, ne kanopėlėmis, kaip avys, nesutrepsi, ir tualetą vienoje vietoje įsirengia, o ne po visą lauką išbarsto. O kad augintinės nenuobodžiautų, Aidas dar vieną didelę pievą paruošė – belieka ją tik aptverti. Čia pat ir didžiulis vandens telkinys, tačiau alpakoms dėl saugumo prie jo eiti neleidžiama, nors maudytis jos labai mėgsta. Užtai kaip grakščiai jos atkiša kojas, kad apipurkštum, kai laistoma pieva ar į kibirus leidžiamas vanduo atsigerti.
Iš pradžių Pajaujai su savo augintinėmis susigyveno patys, o vėliau sodybos vartus atkėlė ir lankytojams. Ypač norėjo, kad su mielais gyvūnais susipažintų vaikai, mat pastebėjo, kaip meiliai su jomis bičiuliaujasi jų trejų metukų sūnus Ąžuolas.
– Prieš įsigydami alpakas domėjomės apie jas, o susipažinę patyrėme, kad tai smalsūs, savo žaismingą prigimtį demonstruojantys, savitą charakterį ir išskirtinius snukio bruožus turintys gyvūnai, linkę bendrauti su žmonėmis. Beje, kad mūsiškės alpakos labai meilios, pastebėjo ir kaunietė veterinarijos gydytoja, – sako Ieva.
Kiekviena alpaka turi vardą
Vienos Pajaujų gražuolės vardus atsinešė iš ankstesnių namų, tarkime, Keila, kitoms juos suteikė naujieji šeimininkai. Štai Gilė pavadinta sūnaus Ąžuolo garbei, mažylis Portas priderintas prie Aramio, o kai kažkada gims trečiasis „muškietininkas“, bus Atas.
– Beje, mūsų Aramis – rudos spalvos ir visos rudos paletės savo atspalvio Lietuvos čempionas, – neslėpdami džiaugsmo atkreipia dėmesį šeimininkai, pabrėždami čempiono privilegiją – oficialų pripažinimą, kad tinkamas kergimui. – Priklausome Lietuvos alpakų augintojų asociacijai, tad sužinoję apie parodą, kurioje vertinami gyvūno fiziniai duomenys, o svarbiausia – vilna (kuo ji geresnė, tuo geresnis gyvūnas), nutarėme dalyvauti. Bet prieš tai turėjome išmokti tą grožį demonstruoti – eiti ringu su pavadėliu. Iki paskutinės akimirkos nežinojome, ar vešime Aramį į parodą, ar ne, nes jis ilgai nėjo su pavadėliu, ir viskas. Visgi žingsnis po žingsnio ir išmoko. O kitas alpakas jau net nereikėjo mokyti – pasiriši ir eina.
Juodakailei Azaleia prilipo Meilutytės pravardė, nes ji kaskart į kibirą pripylus šviežio vandens pirmiausia įkelia koją. Dar yra Aira, Tango, bandos vadė Mylė, kuri moko mažiukus lakstyti, ir kitos. Dar penkių mažylių laukiama gimstant, tikimasi daugiau „mergaičių“.
O kol kas pievoje tarp patelių žaismingai striksi patinukas, gimęs prieš du mėnesius, ir mažiausia, bet ne jauniausia – Spurga. Jos ūgis šeimininkams kelia rūpesčių – jeigu patelė neužaugs, nebus tinkama kergti, nes tiesiog neišgimdys. „Nors veisėjai sakė, kad ir kiti Spurgos tėvo, stambaus patino, vaikai iki metų neskubėjo augti, o paskui šovė į viršų“, – vilties nepraranda Aidas.
Laukiasi patelė beveik 12 mėn., gimdo dažniausiai po vieną jauniklį. Kokios spalvos bus mažylis, nenuspėsi – būna, kad abu tėvai skirtingų spalvų, o mažylis gimsta dar kitoks.
Ilgas mažojo stebuklo laukimas
Ieva neslepia, kad alpakų auginimu ji labai domisi – skaito informaciją, konsultuojasi su kitais augintojais. Ypač daug patarimų sulaukia iš vilkaviškiečių Vitkauskų, iš kurių ir pirko kai kurias alpakas.
– Ypač jaudinomės prieš pirmą alpakos gimdymą. Alpaka laukiasi beveik metus, gimdo pirmoje dienos pusėje – 10–14 val., kad jauniklis iki nakties nudžiūtų. Apie gimdymą pasakojama įvairiai: vieni sako, kad gimdančią patelę kitos apstoja ir saugo, kiti – kad kaip tik gimdyvė viena atsiskiria. O mūsiškė gimdė palaikoma visų. Buvo šalta diena, tai visas turėjome laikyti tvarte, nes negalima vienos atskirti ir palikti. Jos – bandos gyvūnas, jeigu kitos išeis, mama labai stresuos. Mažylio irgi vieno negali palikti, – pasakoja Ieva.
– Gimsta tik kaklas ir kojos, kūno nematyti, bet per valandą naujagimis atsistoja ant kojų, – įspūdžiais dalijasi Aidas.
Apie artėjantį gimdymą alpaka praneša balsu – pradeda tarsi kriuksėti, nes jai nepatogu. Motina ir su mažyliu taip pat „susikalba“, tik skirtingais garsais.
Nenori, kad apspjautų – neerzink
Patinų ir patelių charakteriai skirtingi. Patinai – kovotojai, patelės – ramesnės. Konkuruodami patinai kandžioja, gainioja vienas kitą, spaudžia „priešą“ kaklu bei visu kūnu. Kad tarpusavyje nesusižeistų, jiems nušlifuojamos iltys. Nuo patino reikia saugoti ir jauniklį patinuką, nes jis turi patelės kvapo ir didysis jį gali nuskriausti.
– Nors trys patinai nuo patelių laikomi atskirai, visgi jie turi matyti vieni kitus, bent per tvorelę, – šypsodamasi sako Ieva. – Pastebėjome, kad patelės spjaudosi ne tik konkuruodamos dėl maisto, bet ir besilaukdamos. Kad įsitikintume ar patelė apsivaisino, po kiek laiko po buvimo kartu prie alpakų gardo atvedame patiną. Jeigu patelė pradeda spjaudytis, reiškia, ji jau apvaisinta. Patinas taip pat atėjęs ir pauostęs patelę supranta, ar ji laukiasi, ar ne.
– Pastatėme sandarų tvartą, nes joms negali būti skersvėjų ir drėgmės, o kuo daugiau šviesos, kad alpakos viską matytų, stebėtų aplinką ir kitas, nesijaustų vienišos. Todėl pastate daug langų, o Aramio aptvare netgi terasinis langas įdėtas, prie kurio jis atsigula ir žiūri į tolį, – atkreipia dėmesį Aidas, išduodamas, kad ir patys savo augintines nuolat stebi per vaizdo kameras.
Laukia svečių ir lauktuvių
Alpakos kramto ir kramto, o tiksliau – trina maistą, mat turi tik apatinius dantis, o viršuje plokštelę. Kad geriau sukramtytų maistą ir pasisavintų naudingas medžiagas, dantis reikia vis patrumpinti.
Pagrindinis jų maistas – žolė ir šienas, kuris turi būti minkštas, smulkus, neperaugęs ir skanus. Tokio, pasak Aido, nupirkti sudėtinga. Tik ką į tvartą atridentas šieno ritinys išrankių alpakų išpešiotas – kiek ėsta, bet daugiau išmėtyta. „Matyt, joms kažkokios žolės, lyg ir čiobrelio, kvapas nepatinka“, – uostydamas šieną svarsto šeimininkas.
Užtai medelius, ypač pušis, alpakos nuskabo visus, kiek pasiekia. Patinka joms ir morkos, špinatai, cukinijos, agurkai. Be to, kasdien kiekviena gauna ir po 100 g mineralų, atvežtų iš Olandijos.
O kaip jos laukia svečių! Ypač lauktuvių – supjaustytų morkų, kuriomis šeimininkai pasirūpina patys.
Pabūti gamtoje ir susipažinti su išskirtinio meilumo alpakomis Ieva ir Aidas kviečia savaitgaliais. Be to, lankytojai gali ne tik alpakas pavaišinti, bet jaukioje sodybos pavėsinėje pasivaišinti ir patys, pasiklausyti „Miško alpakų“ šeimininkų papasakojimo apie savo augintines. Ateityje jie žada pasiūlyti ir gaminių iš alpakų vilnos.
Kaip tik prieš mūsų apsilankymą ilgakaklės buvo apkirptos, paliekant kuokštus vilnos ant kaktos, uodegos ir kojų iki kelių. „Jokių kailinių „kalnierių“, po kuriais šunta oda“, – pastebi Ieva. Alpakos vilna – minkšta ir lengva, atspari ugniai bei vandeniui ir hipoalergiška! Beliks tik išsirinkti natūralią spalvą – iš 22!