Galite klausyti ir straipsnio garso įrašo
Buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė šiemet kovą minėjo savo gražų asmeninį jubiliejų. Kai paklausiau jos apie norus ir svajones, eksministrė skambiai nusijuokusi atsakė, kad norėtų būti 40-metė, o surimtėjusi įvardijo ir daugiau norų. Linksma, pasitempusi, kiekviena diena besidžiaugianti ir daugybę įvairiausių pomėgių turinti ponia Algimanta mūsų skaitytojams papasakojo apie margą ir iššūkių pilną savo gyvenimą, atvirai išdėstė nuomonę apie politiką, nusivylimus ir atradimus, kalbėjo ir apie tai, kuo ir kaip gyvena šiandien.
Gimtasis kraštas – Latvija
Gal ne visi žino, kad buvusi ministrė yra gimusi Latvijoje, iki ketverių metų augo Durbėje, gražioje istorinėje vietoje. Jos motina yra latvė, turinti prūsiškų šaknų, o tėtis gimė Veiveriuose. Būsimą žmoną jis sutiko tarnaudamas sovietų armijoje Latvijoje. Po kelerių metų tėtis prikalbino šeimą atvažiuoti gyventi į Lietuvą, nors, kaip prisimena pašnekovė, mama Latvijoje turėjo gerą darbą, buvo aktyvi ir bendruomeniška, todėl palikti tėvynę nelabai norėjo.
– Kai jau apsisprendė važiuoti į Lietuvą, tėveliai rinkosi tarp Kauno ir Marijampolės ir apsistojo čia. Mama greitai išmoko lietuvių kalbą, susirado darbą. Daugiau vaikų jie neturėjo, tik mane, tad buvau labai mylima, tėvai duodavo daug laisvės mano pasirinkimams. Jau nuo vaikystės buvau lyderė. Sulaukusią ketverių metų tėtis išmokė žaisti šachmatais. Trejus metus lankiau tuometę 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar tai Jono Totoraičio progimnazija), po to perėjau į 6-ąją vidurinę, dabartinę Sūduvos gimnaziją.
Lankiau dramos būrelį, rašiau scenarijus mokyklų šventėms, daug laiko atimdavo krepšinis, nes lankiau pirmąją specializuotą krepšininkų klasę Marijampolėje ir buvau komandos kapitonė. Paskutiniais metais mokykloje jau žaidžiau už miesto moterų krepšinio komandą „Gija“. Mokyklą baigiau gerais pažymiais. Tėtis norėjo, kad stočiau į Vilniaus universitetą studijuoti su prekyba susijusių mokslų, bet man tai nebuvo įdomu, mano svajonė buvo rūbų dizainas. Domino ir architektūra, Vilniuje lankiau sekmadieninę dailės mokyklą prie tuomečio Inžinerinio statybos instituto (VISI), tačiau dėl intensyvaus krepšinio varžybų grafiko ne visada galėjau nuvažiuoti į pamokas, – prisiminė moteris.
Draugės pakalbinta Algimanta pasirinko studijuoti pramoninę civilinę statybą VISI (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Pasak pašnekovės, tai buvo geras pasirinkimas, nes institute išmoko kritinio ir strateginio mąstymo, kūrybingumo, asmeninės atsakomybės ir lyderystės. Mokslai buvo sunkūs, bet įdomūs ir naudingi, o 1986 m. teko atlikti praktiką Bratislavos technikos universitete tuometėje Čekoslovakijoje. Baigusi studijas liko Vilniuje dirbti inžiniere-konstruktore projektavimo institute.
Nutarė imtis nuosavo verslo
Iki tol Marijampolėje, bute Degučių mikrorajone, gyvenę jos tėvai nutarė išsikraustyti į kaimą ir nusipirko sodybą Selemos kaime, netoli tos vietos, kur dabar yra Prezidento Kazio Griniaus paminklas. Tėtis nuėjo dirbti į kolūkį, o kaime šeima augino galvijus, triušius, nutrijas, gyveno ūkiškai. Dukra tais metais ištekėjo, dažnai parvažiuodavo iš Vilniaus, ir Lietuvai jau tapus nepriklausoma su vyru inžinieriumi Vaidmantu ir tėvais nutarė imtis nuosavo verslo.
– Darbas Vilniuje jau nebuvo man įdomus, o nuosavo verslo idėja, kurią labai palaikė mano tėtis, sudomino. Tad grįžome į Marijampolę ir ėmėmės šeimyninio automobilių verslo. Tai buvo nauja, įdomi patirtis, ir tas verslas tęsėsi iki pat 2012 metų. Mes Marijampolės apskrityje šioje verslo srityje buvome treti pagal apimtis, vieni iš stambesnių, tačiau po 1998 ir 2008 metų krizių buvo labai sunku atsinaujinti, nepavyko laiku priimti strateginių sprendimų dėl veiklos diversifikavimo.
Vieną 2000 metų dieną savo vyrui pasakiau, kad noriu mokytis ir tobulėti. Tad pradėjau lankyti buhalterinės apskaitos kursus Profesinio rengimo centre, išklausiau verslininkams skirtą programą Marijampolės kolegijoje, baigiau KTU magistrantūrą. Turėjau gerų perspektyvų doktorantūrai ir iki šiol gailiuosi, kad jos nesiekiau dėl įvairių tada susiklosčiusių aplinkybių, – prisiminė A. Pabedinskienė.
Ji kolegijoje dirbo lektore, dėstė vadybos mokslus, komunikaciją, rinkodaros tyrimus ir pan. 2007 metais būsimoji ministrė laimėjo konkursą ir atėjo dirbti vadove į Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialą. „Čia pirmuosius penkerius metus buvo įdomu dirbti, bet paskui atsirado rutina, viskas kartojosi, išsisėmiau ir pradėjau galvoti apie pokyčius savo darbinėje veikloje. Rūmuose pavyko įgyvendinti nemažai įvairių idėjų ir projektų, sustiprinome filialo materialinę bazę“, – prisiminė p. Algimanta.
Paklausta, kaip jos gyvenime atsirado politika, moteris sakė, kad tai irgi lėmė jos darbas šiuose rūmuose. Kai 2007 metais Kultūros centre buvo surengtas Verslo dienos minėjimas, ją pakalbino tuometis Seimo narys šviesaus atminimo Vytautas Draugelis, kuris nuo 2003 m. buvo aktyvus Darbo partijos narys, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos Marijampolės filialo pirmininkas ir Marijampolės verslininkų asociacijos vadovas.
Su Darbo partija dalyvavo rinkimuose
– Iki tol politika nesidomėjau ir į Darbo partiją, kuri buvo vienintelė mano gyvenime, iš karto neskubėjau stoti. Tuo metu man trūko erdvės, kurioje galėčiau būti aktyvi, dalintis įvairiomis socialinėmis idėjomis ir jas realizuoti, tad pakalbinta V. Draugelio priėmiau naują iššūkį, 2008-aisiais įstojau į Darbo partiją. Tais metais dalyvavau Seimo rinkimuose Suvalkijos vienmandatėje apygardoje, bet likau gal penktoje vietoje. 2012 metais toje pat apygardoje su ilgamečiu Seimo nariu socialdemokratu Juozu Oleku išėjau į antrąjį turą ir ten nedaug jam nusileidau.
Po pralaimėtų rinkimų gyvenau ramiai, ruošiausi vykti su vienu projektu į Šveicariją, ir lankydamasi verslo renginyje Šakiuose sulaukiau vienu metu daug skambučių, į kuriuos iš karto neatsakiau. Tik grįždama po renginio į Marijampolę perskambinau ir sužinojau, kad tarp skambinančiųjų buvo ir partijos vadovas Viktoras Uspaskich, kurį aš jau pažinojau, buvau turėjusi su juo ilgą pokalbį anksčiau, – prisiminė A. Pabedinskienė.
Tada V. Uspaskich telefonu paklausė, ar ji išmano socialinę politiką europiniame kontekste, domėjosi, ar moka anglų kalbą, o galiausiai užsiminė apie Socialinės apsaugos ir darbo ministrės postą, kurį gavo ši partija. Anot A. Pabedinskienės, kai dar anksčiau partija domėjosi kiekvieno rinkimuose dalyvavusiojo lūkesčiais, ji pati užsiminė, kad sėkmės atveju norėtų ūkio viceministrės posto. Šįsyk po vidinio partijos reitingavimo atmetus kitus du kandidatus, ministrės portfelis pasiūlytas jai.
Ministre sutiko būti ne iš karto
– Pirmoji reakcija buvo griežtas „ne“. Atmetimo reakcija kilo, nes galvojau, kad viskas mano gyvenime apsivers, daugybė buitinių klausimų iškils, juk nesu Seimo narė, neturiu būsto Vilniuje. Pozityvaus spaudimo patyriau daug, labai gąsdino žinojimas, kad po metų ministrės poste bus duobė. Prireikė savaitės svarstymų. Sutikimą lėmė noras pabandyti, priimti iššūkį, nes ne tiek daug būna žmonių, kuriems pateikiamas toks pasiūlymas, o, jo nepriėmus, po to graužtų gailestis.
Ministerijoje mane sutiko ramiai. Iš pradžių atsargiai tyrinėjo, nes nežinojo, ko tikėtis, o dar Darbo partija ir jos žmonės buvo akylai stebimi tarsi po padidinamuoju stiklu. Gal aš iš šalies atrodau šalta, valdinga ir reikli, egoistiška ir nuolat konkuruojanti, nepripažįstanti kompromisų, bet kas mane geriau pažįsta, nuomonę pakeičia. Jau po trijų mėnesių darbo su didžiąja dauguma darbuotojų atradome ryšį. Darbuotojams sakiau, jog man nesvarbu, ar jie eiliniai specialistai, ar skyrių vadovai, jei turi idėjų ar kokių pastebėjimų, lūkesčių, mano kabineto durys visada atviros. Užtruko, kol jie tuo patikėjo, – prisiminė eksministrė.
Ją stebino viešųjų ryšių skyriaus darbo specifika, kai komunikacijos specialistai ministerijoje buvo pripratę rašyti ilgas kalbas, o ministrei reikėjo tik kelių svarbių punktų, atspirties taškų. Nuostabą kėlė ir tai, kad dokumentai ministerijos viduje cirkuliuodavo lėtai, jų vidinės derinimo procedūros užtrukdavo iki 14 dienų ir daugiau. Darbuotojų skaičius ministerijoje siekė apie 240, o jos biudžetas su „Sodra“ ir socialines paslaugas teikiančiomis institucijomis 2016 m. sudarė apie 4,5 milijardo eurų.
Lietuvai atstovavo atsakinguose renginiuose
A. Pabedinskienė sakė, kad jai dirbant ministre buvo visko – ir netikrumo, įvairių manipuliacijų, ir užkulisinių veiksmų, nepasitikėjimo, bet ji įvairiose situacijose vengdavo konfliktų ir priešpriešos. Darbas patiko, poste jautėsi gerai, buvo įdomu, daug adrenalino ir patirčių, platus atsakomybių ir patirčių laukas. Tuo metu Lietuva 2013 metų antrąjį pusmetį pirmą kartą pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, buvo daug atsakingų renginių, pristatymų, susitikimų ir atstovavimų. Ne kartą jai teko Lietuvos socialinę politiką pristatyti Briuselyje Ministrų Taryboje, taip pat Jungtinėse Tautose, Tarptautinės darbo organizacijos ir kitų institucijų renginiuose įvairiose šalyse.
Beje, p. Algimanta be anglų, lenkų ir rusų kalbų dar puikiai moka ir savo gimtąją latvių kalbą, nors Latviją paliko vos ketverių metų su labai ribotu žodynu. „Mano vyras norėjo išvykti dirbti į Vokietiją, jam reikėjo pastiprinti vokiečių kalbą, o Marijampolėje radome moterį, kuri norėjo studijuoti Rygos universitete ir jai reikėjo mokytis latvių kalbos. Tai aš ją mokiau latviškai, o ji mano vyrą vokiškai, ir taip tobulinau latvių kalbos įgūdžius, plėčiau žodyną ir savo jėgomis išmokau gramatikos“, – pasakojo p. Algimanta.
Paklausta, kokie svarbiausi darbai įsiminė ministrės poste, A. Pabedinskienė paminėjo su pirmininkavimu ES tarybai susijusius pasiruošimo darbus, globos įstaigų pertvarką iš didelių į mažas, socialinio modelio įgyvendinimą su Darbo kodekso batalijomis ir socialinio draudimo bei darbo užmokesčio sistemų pertvarką. Nemažai iššūkių sukėlė ir sprendimai dėl nusavintų pensijų grąžinimo, tačiau politinis sutarimas padėjo rasti sprendimą dėl pensijų kompensavimo. Buvo atlikta ir daug mažesnių bei didesnių darbų, sprendžiant piliečių socialinius ir užimtumo klausimus, jaunimo problemas.
Patiko bendravimas su Prezidente
– Man labai patiko bendrauti su Prezidente Dalia Grybauskaite, kuriai tikrai rūpėjo socialiniai klausimai. Ji įsigilindavo į reikalo esmę, buvo labai konkreti, dalykiška, kartais aštroka, bet iš jos gavau tikrai nemažai puikių gyvenimo ir dalykinių pamokų. Taip pat noriu paminėti vieną iš įspūdingų susitikimų – apsilankymą Vyskupų konferencijoje, kurioje turėjau garbės pristatyti vaikų globos sistemos pertvarkos gaires garbiems Lietuvos vyskupams, – sakė ji.
Baigiantis kadencijai ir artėjant naujiems Seimo rinkimams 2016 metais, anot pašnekovės, buvo aišku, kad su ministrės postu teks atsisveikinti, į valdžią ateis naujos jėgos. A. Pabedinskienė dalyvavo rinkimuose, bet partija savo ministrus įrašė į daugiamandačių apygardų sąrašus toli gražu ne pirmosiose vietose. Nors reitingavimo metu buvusi ministrė pakilo sąrašuose, bet liko trečiajame dešimtuke. Dėl to buvo apmaudu, tokia partijos pozicija nebuvo priimtina, tad baigusi ministrės darbą tų metų gruodį p. A. Pabedinskienė išstojo iš partijos.
– Per tuos metus įsitikinau, kad jei sakai tiesą, tai kažkam neįtinki. Juk jeigu būdama ministrė aš nepakelsiu pensijos 100 eurų, tai taip ir sakau, nežadu to, ko negaliu ir nepadarysiu. Liko daug kartėlio, ir kai rinkėjai man trečią kartą pasakė „ne“, nutariau, kad gana, reikia gerbti save ir rinkėją. Aš nebuvau padebesiuose, kažkokio ypatingo lūžio nebuvo. Iš pradžių gal atsivėrė tuštuma, bet žinojau, kad taip bus, tad galvojau apie ateitį. Norėjau ir planavau dirbti lektore, bet pati nesisiūliau, ir iš Marijampolės kolegijos taip pat pasiūlymų nesulaukiau, – sakė ji.
Dirba su atskirtį turinčiais žmonėmis
Tada po kelių mėnesių buvusią ministrę susirado jaunų žmonių komanda iš Projektų valdymo ir mokymo centro. Įstaiga rašo tarptautinius ir nacionalinius projektus, juose dalyvauja, įgyvendina veiklas. Daugiausia tai įvairių sričių mokymai. A. Pabedinskienė padėjo jiems rašyti projektus, generavo idėjas, o dabar yra lektorė ir konsultantė. Centras yra laimėjęs programą, kurią įgyvendindamas savivaldybėse integruoja žmones, ilgai nedirbusius ir patiriančius įvairią atskirtį – jie su priklausomybėmis, nedirbę 10–15 metų, praradę socialinius įgūdžius. „Auditorija sudėtinga, bet manyje yra nemažai empatijos ir todėl randame bendrą kalbą. Viskas vyksta per užduotis, jie atranda save naujai. Per aštuonerius metus dirbau gal su 4,5 tūkst. tokių žmonių Vilniaus mieste, Druskininkuose, Alytaus, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų rajonuose. Dirbu keturias dienas per savaitę, nuolat esu kelyje, tad apmąstymams ir naujoms kūrybinėms idėjoms generuoti turiu daug laiko“, – pasakojo p. Algimanta.
Pomėgių – daug ir įvairių
A. Pabedinskienė su vyru ir mama tebegyvena sodyboje Selemoje, o prieš trejus metus įgyvendino seną svajonę ir įsigijo butą Liepojoje, savo gimtinėje, prie jūros, kur nuvažiuoja bent kartą per mėnesį. Jos vyras dabar dirba Kalvarijos savivaldybės administracijoje vyr. inžinieriumi. Pastaraisiais metais yra daugiau laiko sau, savo pomėgiams.
– Gaila, kad mečiau šachmatus, o buvau perspektyvi, bet tada pasirinkimą laimėjo krepšinis. Visąlaik domėjausi menais, patiko kažką nunerti, numegzti, o prieš tapdama ministre buvau atradusi ir poeziją, šį tą rašiau. Savo eilėraščius teko skaityti ne viename renginyje, 2021 metais išleidau jų knygelę, žaviuosi haiku. Man patinka ir piešti, tapyti, mokiausi ir keramikos paslapčių Veiveriuose esančioje Antano Kučingio meno mokykloje, kuri turi keramikos studiją. Ieškau ir naujų meno formų, liejau iš gipso su žaliomis gamtos medžiagomis, surengiau kelias fotografijų parodas. 2019 metais Europos Krikščioniškoje akademijoje Jūrmaloje mokiausi ikonų tapybos paslapčių, – sakė moteris.
Ji puikiai prisimena, kad ryškus kūrybinis blyksnis buvo, kai 1993 m. grįžo iš Vilniaus į Marijampolę ir įsteigė čia Dailiųjų amatų dirbtuvę. Vilniuje, dirbdama tuomečiame Kolūkių statybos ir projektavimo institute bei draugaudama su kūrybingais žmonėmis, ji pradėjo gaminti natūralios odos rankų darbo gaminius – daugiausia tai buvo papuošalai. Grįžusi į Marijampolę tuo irgi užsiėmė, važinėjo po muges ir renginius. Čia susipažino su gobelenų ir mezgimo meistre Dale Valaitiene, vėliau – su skulptoriumi Juliumi Narušiu. 1995 m. D. Valaitienė suorganizavo jos ir dar kelių kūrėjų darbų parodą Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje.
Po to A. Pabedinskienės darbai dar dvi savaites buvo demonstruojami vienoje Maskvos Arbato gatvės galerijų, kur tais darbais susidomėjo viena italų galerija. „Tada man pritrūko drąsos pasinaudoti šia galimybe. Gal todėl ir priėmiau iššūkį ministrauti – reikia galimybių neignoruoti, o jomis tiesiog pasinaudoti“, – teigė pašnekovė.
P. Algimantai netrūksta ir visuomeninės veiklos – jau kelerius metus ji savanoriškai dirba Lietuvos ūkininkių draugijos vadove. Ši draugija buvo įkurta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pernai minėjo 85-ąsias veiklos metines. Draugija turi apie tūkstantį narių, tarp jų ne tik ūkininkės, bet ir kaimo moterys, įvairių specialybių atstovės. Draugija siekia, kad jos būtų įvairiapusiškai edukuotos, apsišvietusios, turėtų galimybes saviraiškai.
Buvusią ministrę dažnai kviečia vesti įvairius renginius, tačiau laiko tam trūksta. Paklausta apie svajones, buvusi ministrė sakė, kad viena tokia ilgametė svajonė yra turėti mažą savo meno galeriją, kur būtų autoriniai išskirtiniai kūriniai, vyktų edukacijos, ramūs pokalbiai prie arbatos puodelio apie egzistencinius ir kūrybinius dalykus. Palinkėkime p. Algimantai, kad ši jos svajonė išsipildytų.
Komentarai nepriimami.