Pamiršai dantų šepetėlį? Nieko tokio – nusipirksi. Pamiršai draudimą? Tada jau rimčiau – galvos susvaigimas gali kainuoti kaip naujas telefonas. O jei dar pasiklysi oro uoste, nespėsi suvalgyti burgerio ar supainiosi eskalatorius su liftu – sveikas atvykęs į tikrąją nuotykių kelionę! Šis pasakojimas – ne apie prabangias vakarienes ar fone plazdančius palmių lapus. Tai – patarimai tiems, kurie nori grįžti iš kelionės be neplanuotų išlaidų.
Marijampolėje dirbanti gidė, „Atrask ir Pažink“ kelionių agentė Jurgita BUBNIENĖ pasakoja tikras istorijas, pataria, ką reikia žinoti prieš užsienio kelionę.
Pramogas rinkimės atsakingai
Mano kelionė į Turkiją buvo tik eilinė darbo komandiruotė: pamatyti viešbučius, išbandyti ekskursijas, pajusti, kuo alsuoja Antalija prieš vasaros sezono bumą – kad žinotume, ką patarti turistams.
Kaip visada, įsigijau draudimą. Šį kartą jį išbandžiau ne teoriškai, o praktiškai. Po ekstremalaus džipų safario man pradėjo svaigti galva. Suvokiau vieną dalyką: adrenalinas gerai tik reklamose. Ekskursijos organizatoriai norėjo sužavėti: mes, kelionių organizatoriai ir gidai – buvome pasodinti į atvirus džipus ir pasileidome kalnų serpantinais. Greitai. Triukšmingai. Su turkišku entuziazmu. Nors mėgstu ekstremalius pojūčius, šįkart galva pasakė STOP. Tiksliau, apsisuko. Rimtai. Kitą rytą – dar blogiau: galva tebesvaigo, silpna, apetito nėra. Pagalvojau – gal čia tik pavėluota adrenalino krizė, bet prisiminiau: turiu draudimą. Kodėl gi nepasinaudojus? Viešbučio gydytojo patarimas: važiuok į kliniką. Nes jis tiek tegali patarti. Na, dar gali tvarstį uždėti, kraujo spaudimą, temperatūrą pamatuoti.
Atvykau į ligoninę vakare, apie 23 valandą. Ir štai pirmoji staigmena: tuo metu medikai jau nebeskambina į Lietuvą patikrinti draudimo poliso (nes ne darbo valandos). Reikia rinktis – laukti ryto (gal praeis savaime?) arba mokėti už paslaugas pačiai. Sumokėti galima tik kortele. Grynieji – nepageidaujami.
Apžiūra – 280 eurų. Viena lašelinė – 360. Kraujo tyrimai, jų vertinimai, procedūros… Sumokėjau 800 eurų. Už galvos svaigimą. Ir už labai greitai pagerėjusią savijautą: lašelinės iš tiesų daro stebuklus, greitai grįžta ir noras gyventi, ir noras valgyti.
Taigi – pirmoji pamoka turistui: „turėk draudimą“, o antroji – visada turėk pakankamai pinigų kortelėje arba grynųjų. Tik vėliau išlaidas kompensuos draudimo bendrovė Lietuvoje. Bet yra dar viena pamoka: „Kvitas – šventas dokumentas“.
Grįžus po atostogų, laukia svarbus darbas: apmokėjimo kvitus, laboratorijos išrašus ir net išlaidų taksi bilietus internetu „prikabinti“ draudimo kompanijai. Pildyti internetu – paprasta. Įvedi poliso numerį, aprašai situaciją, prisegi sąskaitų kopijas. Tada lauki. Man užtruko aštuonias dienas. Nervų (ar tikrai kompensuos?) buvo, bet viską kompensavo.
Ketvirtoji pamoka: jeigu liga ar nelaimė ištiko, kai esi neblaivus ar patyrei saulės smūgį – draudimas gali nesumokėti nė cento. Praktiškai tai tas pats, tarsi būtum neapsidraudęs. Nes pats kaltas. Kiek teko girdėti, kai kurie žmonės net nesikreipia į gydytojus, nes žino, kad gavo traumą po svaiginančio (tiesiogine prasme) vakarėlio – o tai reiškia: „prisidirbai pats, mokėk pats“.
Penktoji pamoka: nebijokite vykti į ligoninę (net jei nemokate užsienio kalbos). Gydytojai dažniausiai bendrauja anglų kalba, tačiau jos nemokantys turistai puikiai naudojasi kalbos programėlėmis, esančiomis telefone – jos išverčia jūsų ligos simptomus į medikams suprantamą kalbą.
Kai kelionė baigiasi urnoje
Teko neseniai sužinoti apie tragišką atvejį – turistas išvyko poilsiauti su šeima, o grįžo… urnoje. Atostogų metu sustojo jo širdis. Ir štai kur tikrasis draudimo svarbumas: be jo mirusiojo pargabenimas urnoje gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Svarbu žinoti, kad mirusiojo pargabenimu rūpinasi ne draudimo kompanija, o laidojimo namai, turintys licenciją. Juos šeima turi susirasti pati. Minėtu atveju urnos pargabenimas iš Kretos užtruko net 10 dienų – ir tai iš Europos Sąjungos. Jei tai būtų dar tolimesnis ar egzotiškas kraštas – laukimo laikas ir išlaidos būtų dar didesni.
Patarimas: jeigu keliaujame į egzotišką šalį, tai vertėtų rinktis draudimą, kuriame draudiminės sumos didesnės. Nebūtinai ten galima numirti – galima ir susirgti, o gydymas visur yra brangus. Dar sakoma, kad kuomet apsidraudi – ir Dievas saugo.
Atnaujintas Antalijos oro uostas – orientacijos išbandymas
Šiemet balandžio 12 d. atidarytas naujas Antalijos oro uosto terminalas tapo tikru iššūkiu orientacijai. Girdžiu iš turistų: „Bijau pasiklysti“. Ir visiškai sutinku: oro uoste daug aukštų, daug eskalatorių, daug žmonių, daug painiavos. Keletą dienų po jo atidarymo, kai lankiausi, buvo dar ne tiek daug nukreipiančiųjų ženklų.
Atvykę į šį oro uostą prieš skrydį, dar norėjome suspėti įvertinti „McDonald‘s“ (juk reikia būsimiems turistams papasakoti, kur ir už kiek oro uoste galima pavalgyti). Bet gerokai užtrukome: jame dirbama ne europietiškais standartais: trūksta vandens, kavos reikia laukti vienoje eilėje, burgerių – kitoje, ir viskas labaaaai lėtai. Kol laukėme, mūsų pavardes jau skelbė per garsiakalbį – kvietė į skrydį. Taip ir nesulaukę savo maisto, bėgome per tris aukštus. Įkvėpimo buvo daugiau nei sporto salėje. Dar svarbu ir tai, kad kviečiamos pavardės girdimos ne visur. Mums pasisekė – spėjome. Taigi mano patarimas: jei jau perėjote savo skrydžio registraciją ir pasų kontrolę, pasivaikščiokite netoliese, laukdami įsodinimo. Pavalgysite lėktuve – ten dar pigiau nei oro uoste.
Bet jei užtruktumėte „Duty Free“ rinkdamiesi kvepalus ir į skrydį nespėtumėte – žinokite: jūsų lagaminai pasiliks oro uoste, neišskirs kartu su lėktuvu, į kurį pavėlavote. Taip pat žinotina, kad nauju skrydžio bilietu rūpinasi turistas, o jeigu nepavyks išskristi tą pačią dieną – teks ir viešbučiu pačiam pasirūpinti. Jei nespėjote į skrydį – tai yra jūsų atsakomybė, ir nei kelionių agentūra, nei kelionių organizatorius neatsako ir nepadengia išlaidų.
Tačiau nereikia bijoti kelionių lėktuvais: ne visi oro uostai yra tokie didžiuliai ir klaidūs. Pavyzdžiui, Juodkalnijos Tivato oro uostas yra labai mažytis, čia ir norėdamas nepaklysi. Tą patį galima pasakyti apie Tuniso (Enfidos-Hamameto), Kretos (Herakliono) ir kai kuriuos kitus oro uostus.
Dar viena smulkmena
Bet ji kartais tampa dideliu rūpesčiu: skrendant dideliais lėktuvais, kurie talpina 500 keleivių, įlaipinimas, registracija užtrunka ilgiau nei skrendant mažesniais lėktuvais. Tad į oro uostą reikia atvykti ne prieš dvi, o prieš tris ar net daugiau valandų. Jeigu jūs nemėgstate oro uostų, reikėtų rinktis alternatyvius reisus, kurie keleivių skraidina mažiau. Tai gali būti svarbu tiems, kurie keliauja su mažais vaikais.
Kur rasti savo lagaminą?
Kai išlipi iš lėktuvo, pereini visas oro uosto procedūras, tereikia sulaukti savo lagaminų. Prie kurios iš daugelio juostų jų laukti? Neturintys patirties turistai dažniausiai eina iš paskos tiems, kurie žino, kur eiti ir eina pirmieji. Pavyzdžiui, įsidėmi lėktuve kokį žmogų su geltona (ar raudona) palaidine ar ypatinga skrybėle ir stengiasi nepamesti jo iš akių oro uoste.
Bet šis variantas gali nepavykti jau minėtame Antalijos oro uoste, kur didžiulė žmonių minia.
Patarimas: visada reikia žinoti, mintinai mokėti ar turėti užsirašius reiso numerį. Tai yra tas raktas, kuris padės nepasimesti. Pagal reiso numerį jūs matysite juostą, kuria atvažiuos jūsų lagaminas. Reiso numeris dažniausiai būna dvi arba trys raidės ir keturi skaičiai. Kai klientams atiduodu kelionės dokumentus, tai visada ryškiu markeriu pabraukiu reiso numerį – raktą, kaip nepasiklysti.
Ką dar žinoti prieš skrydį?
Antalijos oro uoste (kaip ir kituose) maisto kainos – „auksinės“. Tad geriau pirkti maistą lėktuve – jame kainos tikrai mažesnės. Bet atsiskaitymas – tik grynaisiais arba kortele (o ne mobiliuoju telefonu, nes danguje internetas neveikia).
Reiso numeris – jūsų kelionės GPS arba kompasas. Išmokti atmintinai.
Išorinės baterijos, kompiuteriai – tik į rankinį bagažą.
Visi aštrūs daiktai, skysčiai ir pan. – tik į lagaminą.
Kriauklės, koralai, akmenys – nevežkite į Lietuvą! Už tai galite gauti baudą.
Lagaminų svoris – grįžtant dažnai viršijamas. Tad vežkitės mažiau iš Lietuvos, kad grįžtant tilptų lauktuvės ar naujas garderobas.
Taip pat: nėra taip, kad būtų ir gera kaina, ir geras sezonas. Pavyzdžiui, keliaujant balandžio mėnesį ar vėlyvą rudenį nėra garantijos, kad, tarkime, Turkijoje bus labai šilta. Tad reikėtų turėti striukę, o perkant kelionę, įsitikinti, ar prie viešbučio yra šildomas baseinas. Kaina maža? Taip. Bet dažnai ji atitinka ir žemą oro bei jūros vandens temperatūrą.
Komentarai nepriimami.