Svarbiausias tikslas – saugiai pasiekti namus
Smagiausias laisvalaikio praleidimas – kelionės. Artimos ar tolimos, bet svarbiausia – dar nepažintais maršrutais. Jau kelinti metai į tokias keliones savo plieniniais žirgais leidžiasi marijampoliečiai Almantas Vizbara ir Regimantas Alesius.

Kelionių suvilioti
Pirma kelionė buvo tarsi bėgimas nuo koronaviruso, o tiksliau – nuo „sėdėjimo užsidarius“. Kadangi toli pabėgti nebuvo galima, bendraminčiai vyrai sugalvojo važiuoti aplink Lietuvą. Per keletą dienų Almantas surinko informacijos, ką, kur galėtų aplankyti, sudėliojo maršrutą, pasiruošė palapines, sėdo su draugu ant kelioninių motociklų ir išvažiavo.
– Penkias dienas važiavome šalies perimetru, kuo arčiau valstybinės sienos, aplankėme įvairius objektus. Pamatėme Lietuvą tokią, kokios nebuvome matę. Tarkime, Aukštaitijos regione – Ignalinoje, Zarasuose, Biržuose – niekad nebuvome lankęsi. O ten tiek lankytinų objektų: medžių, akmenų, dvarų, pilių! Arba Stelmužės ąžuolas, prie jo gal vaikas lankiausi, – įspūdžiais dalijasi Almantas.
Po smagios kelionės smalsumas dėliojo planus toliau. Kilo noras pasižvalgyti po Europą, pajausti, pasak Almanto, tikro baikerio malonumą. Nesvarbu kur, svarbu – neužtrukti ilgiau nei dvi savaites ir saugiai pasiekti namus.
– Esame laisvi keliautojai: kur norime, ten važiuojame. Pirmiausia mes išsiruošėme į Austriją. Važiavome pagrindiniais keliais, kuriais dažniausiai važiuoja visi, norintys atsižymėti: „Ir aš čia buvau“. Visgi mums norėjosi daugiau posūkiukų, nežinomų vietovių, kuriose, be abejo, taip pat buvo lankytinų objektų. O tam reikėjo atidžiau pasiruošti, pasidaryti „namų darbus, – pasakoja Almantas.
Į pirmas keliones motociklininkai pasiimdavo palapines, bet jų net neprireikdavo – važiuojant sezono pabaigoje nakvynę rasti nebuvo problemų, pasirinkimas didelis, o ir kainos labai padorios. Dažniausiai vyrai stengdavosi apsistoti ne viešbučiuose, o pas žmones. Ten ir drabužius išsiskalbdavo, ir valgyti pasigamindavo, o šeimininkai visada pavaišindavo naminiu maistu, šviežiomis sultimis ar vandens stikline.
Kiekviena šalis – kitokia
Per metus Almantas ir Remigijus bent kartą išvažiuoja į Europą. Kelionę suplanuoja taip, kad per dvi savaites daugiau ar mažiau susipažintų su viena, daugiausia – dviem šalimis, aplankytų įdomesnes vietas. Važiuoja ne automagistralėmis, o šalutiniais keliais, kad pamatytų tos šalies, kuria keliauja, natūralumą. Atgal grįžta jau kitu maršrutu ir taip pat pamato kažką naujo.

– Savotiškai įdomi buvo antra mūsų kelionė – į Norvegiją. Čia praleidome vienuolika dienų, iš kurių dešimt nuolat lijo. Būdavo, ryte atsikeli, jeigu nelyja – išvažiuoji, o per pietus pradeda lyti. Visgi tai mūsų plano apkeliauti šalį nesustabdė. Tiesa, per lietų ir kelias truputėlį pavojingesnis, ir važiavimas malonumo didelio neteikia, bet kai toje šalyje nesi buvęs, vaizdai atperka nuovargį, – šypsodamasis pasakoja Almantas, pabrėždamas, kad ne oras kelyje svarbiausia, o komanda. Su Regimantu jie puikiai sutaria.
Kai užpernai keturi motociklininkai susiruošė į Rumuniją, draugai stebėjosi pasirinkta šalimi, kurioje, girdi, nėra kelių, o pagrindinė transporto priemonė – arkliai.
– Nieko panašaus! Šalis labai graži, kelių būklė – fantastiška, o žmonės – draugiški. Kai sugedo vieno iš mūsų keliautojų motociklas, pirma mintis buvo: ką dabar reikės daryti? Susiradome autoservisiuką, įsiprašėme, kad mus priimtų ir galėtume ieškoti problemos. Radome, kur tas gedimas, servisiuko vadovas užsakė reikiamą detalę, o kol ją atvežė, mums po vietinį regioną ekskursiją surengė.
Labai nustebino kavos gėrimo kultūra Bosnijoje ir Hercegovinoje. Šalyje pilna kavinukių, kuriose nerasi jokio kruasano ar bandelės, tiktai skani, labai kokybiška kava. Pernai vasarą važiuodami į Juodkalniją keletui valandų aplankėme Albaniją, kurią daugiau pažinti pasilikome kitam kartui, – pasakoja Almantas.
Beje, Marijampolėje vyrai motociklus pasikrauna į automobilio priekabą arba autobusiuką. Kai važiavo į Austriją, motociklus išsikrovė Lenkijos pietiniame pasienyje, į Rumuniją – įvažiavę į šią šalį, į Juodkalniją – iš Kroatijos…
– Taip važiuojame todėl, kad norime mėgautis kelione, o ne skrieti autostrada didžiuliu greičiu ir nepatirti visiškai jokio malonumo, o tik nuovargį. Važiavimą etapais rekomenduojame ir kitiems, – sako Almantas.
Kur vyrai keliaus šiemet, kol kas dar nenutarė. Labiausia mintys krypsta į Balkanų kraštus. „Atvažiuoji į Austriją, kur viskas gražu, bet brangu. O štai Juodkalnijoje turistinis gyvenimas dar tiktai įsibėgėja, į turistą ten žiūri su meile, jo laukia ir svetingai priima“, – pastebi Almantas, neatsisakydamas ir svajonės nukeliauti į Afriką, pamatyti Maroką.
Įspūdžiais iš kelionių vyrai dalijasi feisbuke – Almantas sukuria šmaikščius tekstus, o Regimantas – filmukus, nuotraukas.
Lietuvos pažinimo ralis

Domintis kelionėmis ir keliautojų maršrutais visai atsitiktinai Almanto dėmesį patraukė Lietuvos mototurizmo ralis. Renginys pasirodė įdomus tuo, kad tai ne tik važiavimas, bet ir Lietuvos pažinimas.
– Komandoje turi būti bent du motociklai, daugiausia – penki. Pastaruoju metu mūsų komandoje aš su žmona Viktorija ir Renata bei Tomas Kučinskai. Dar prieš ralį pasidalijame namų darbus: Viktorija ir Renata sprendžia užduotis, aš, kaip komandos kapitonas, planuoju maršrutą, pagal kurį keliausime, Tomas būna atsakingas už kompiuterinę dalį, – pasakoja Almantas, dalyvavęs jau dešimtajame ralyje.
Pasak jo, kiekvienas maršrutas vis kitas, bet važiavimas – panašus. Dalyvių teisė rinktis, kaip važiuoti, ką lankyti. Vieni neskubėjo, važiavo pramogaudami, o marijampoliečiai stengėsi surinkti kuo daugiau taškų ir užimti aukštesnę turnyrinės lentelės vietą.
Šiemet intelektualaus istorinio Lietuvos pažinimo ralio pirmas etapas vyko birželio 7 d., antras bus rugpjūtį. Pirmajame dalyvavo 140 komandų, beveik 600 motociklų. Pagal užduočių knygą dalyviai, startavę Vilniuje, nuo Martyno Mažvydo bibliotekos, finišuoti turėjo Molėtuose, aplankę nurodytus objektus, atlikę paslėptas užduotis.
Tiksliai ir greitai
Pastarajame ralyje užduočių buvo įvairiausių – nuo motociklų iki aviacijos istorijos, nuo saugumo kelyje žinių patikrinimo iki Molėtų krašto bažnyčių procesinių altorėlių… Reikėjo ir sukurti ketureilį Molėtams, ir užlipti į apžvalgos bokštą bei visiems nusifilmuoti, taip pat atkartoti ANBO lėktuvo prieš skrydį nuotrauką, nusifotografuoti ant piliakalnio, kad tolumoje matytųsi bažnyčia, pavaizduoti pėsčiųjų perėją ir taip toliau.
– Taškai skiriami už greitai ir tiksliai atliktą užduotį.

Šiemet Lietuva mini baroko literatūros metus, tad užduotys buvo parinktos šia tema. Nors, kaip rašoma užduočių knygoje, „Barokui pažinti neužtektų ir 100 ralių“, visgi prisiliesti prie jo įdomu. Užduotys labai suktai būna aprašytos žurnale ir tikrai tenka pasukti galvą, kaip jas atlikti. Būna, kad reikia išsimaudyti kažkokiam vandens telkinyje. Kai važiuoji Dzūkijos regione, žinai, kad kažkur netoli bus ežeras, bet Žemaitijoje kelias valandas klaidžioji, kol randi, kur išsimaudyti, – pasakoja Almantas, pastebėdamas, kad komanda turi laikytis išvien, nes atliekant užduotį visiems kartu reikia nusifotografuoti.
Kaip pasisekė marijampoliečių komandai, paaiškės vėliau. Pagal pirminius skaičiavimus, pasak Almanto, dabar jie penktoje vietoje.
Kelionės „veža“
– Pasak Antano Poškos, per septynerius metus motociklu nukeliavusio nuo Baltijos iki Bengalijos, „kelionę planuoti – džiaugsmas, kelionę vykdyti – katorga, kelionę prisiminti – visko atpildas“. Tai tikrai auksiniai žodžiai, nes keliaujant motociklu turi prisitaikyti prie visko: lietaus, vėjo, karščio. Visgi viską atperka noras pažinti, paliesti, pamatyti, – sako 41-erių Almantas, motociklininko stažą skaičiuojantis nuo 13–14 metų, kai tėvai nupirko motorolerį, vėliau – galingesnį motocikliuką.
– Paskui buvo studijos ir šis hobis truputėlį pasitraukė į šoną, bet po studijų motociklas ir vėl atsirado. Dabar jis – jau gyvenimo dalis. Važiuoti motociklu – kitaip, negu automobiliu. Tu viską išgyventi – ir šilumą, ir karštį, o blogas mintis paleidi vėjais. Ne veltui sako: kai blogai jautiesi, sėsk ant motociklo, eik, plauk ar mink dviratį, daryk kažką, bet nesėdėk, – gyvenimo džiaugsmu dalijasi A. Vizbara, nestokojantis optimizmo ir svajonių.
Galbūt ateityje, sukaupę kelionių patirties, marijampoliečiai patys organizuos keliones ir kvies kitus keliauti jau pažintais ir dar neatrastais keliais. Taškeliais, širdelėmis (prioritetiniais taškais) primargintas Almanto žemėlapis išduoda, kiek dar daug objektų įvairiose šalyse jis norėtų aplankyti – tų, pro kuriuos tik pravažiavo, dėl laiko stokos nestabtelėjo ar tuo metu ten nepriėmė lankytojų, bet pats sau pažadėjo sugrįžti. O gal į tą miestelį, kurio pavadinimą tik paraštėje pasižymėjo, nes apie jį daug įdomaus perskaitė.
O kiek daug neaplankytų vietų Lietuvoje, kurias taip pat reikia pamatyti.
Taigi palinkėkime motociklininkams įdomių kelionių ir saugiai sugrįžti namo.

Komentarai nepriimami.