Esperanto kalba buvo sukurta 1887 metais kaip universali antroji kalba – lengvai išmokstama visiems ir nepriklausoma nuo tautybės.
Ką labiausiai mėgdavai veikti nuobodžiose matematikos pamokose? Adamui Żyłkai, lenkui, gyvenančiam Madride, įprasti būdai – piešinėliai sąsiuvinyje ar stalo kampuose – nebuvo pakankamai įdomūs. Taip, būdamas 17 metų, jis ėmė mokytis esperanto kalbos per „Vikipediją“. Vėliau pradėjo lankytis esperantininkų renginiuose, o dabar, praėjus keleriems metams, jis – vienas iš TEJO (Tutmonda Esperantista Junulara Organizo – Pasaulinės esperantininkų jaunimo organizacijos) vadovų.
Image by Chickenonline from Pixabay
Kas tai per kalba?
Esperanto gimė iš idėjos sukurti lengvą, nešališką, visiems žmonėms bendrą kalbą. Kalba buvo siejama su žydų tautybe ir taikos pasaulyje idėja, todėl nacių bei stalinistinių režimų laikais buvo persekiojama, bet vis dar gyvuoja ir siūlo alternatyvą hegemoninėms kalboms. Jos kūrėjas Ludwik Lejzer Zamenhof buvo įsitikinęs, kad „kiekvienas nacionalizmas žmonijai atneša tik nelaimę“.
Kalbos paprastumas grindžiamas tuo, kad nėra išimčių – daug žodžių sudaroma su priešdėliais ir priesagomis. Sakoma, kad išmokęs esperanto, vėliau lengviau mokaisi kitų kalbų. Tai patvirtina tiek Adamas (esperanto buvo jo šeštoji kalba, po kurios išmoko dar dvi), tiek vadinamasis Paderborno metodas, kurį tyrinėjo Essekso universitetas ir kitos institucijos.
Pavyzdžiui: jei žodis „lerni“ reiškia „mokytis“, tai „lernejo“ – mokykla. Pridedi „-ejo“ ir turi vietą, susijusią su veiksmu: vendejo (parduotuvė), juĝejo (teismas). Taisyklės paprastos, o išimčių nėra – tad kelių bazinių žinių pakanka pradėti kalbėti. Nors žodynas daugiausia pagrįstas romanų kalbomis, yra ir slavų, germanų, graikų kalbų elementų, tačiau kalbos šalininkai teigia, kad ji vis tiek lengviau išmokstama nei anglų ar prancūzų.
Kodėl ne anglų kalba?
„Kodėl gi ne anglų?“ – paklaustų ne vienas. Tačiau Adamas perspėja: tai klaidingas įsitikinimas. Apie 80 proc. pasaulio gyventojų nemoka anglų kalbos, o daugelis, net ir mokantys, nedrįsta ja laisvai kalbėti. Kaip sakė personažė Gloria seriale „Moderni šeima“: „Ar tu bent supranti, kokia aš protinga ispaniškai?!“ Be to, privilegijuojami gimtakalbiai iš Sandraugos šalių, o kitiems tai tampa barjeru.
O kaip sekasi esperanto ES institucijose?
Europos Komisija esperanto neremia – anot 2013 m. memorandumo, tai „pareikalautų daug laiko ir išteklių“, o daugiašališkumo politika yra įvairovės, o ne vienodumo palaikymas.
Nela Riehl, Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė, pažymi, kad „po „Brexito“ anglų kalba tapo antrąja daugumos ES piliečių kalba – ji atlieka tą pačią funkciją, kokią turėtų esperanto“. Visgi ji pripažįsta, kad „esperanto svariai prisidėjo prie tautų bendravimo per kalbinius ir kultūrinius skirtumus – esperantininkų bendruomenė visada palaikė demokratiją ir internacionalizmą.“ Verta paminėti, kad Vengrijoje esperanto yra pripažįstama kaip gyvoji kalba ir tinka kaip įrodymas stojant į universitetus.
Kalbos renesansas platformose?
Nuo 2024 m. gegužės esperanto galima mokytis per „Duolingo“ – Adamas juokiasi, kad tai „vienintelė kalba, kurią ten iš tikrųjų galima išmokti“. Taip pat egzistuoja kitos platformos: „Esperanto12“ ir „Lernu“.
Nepaisant to, net optimistiškiausiais skaičiavimais šia kalba pasaulyje kalba ne daugiau nei 2 milijonai žmonių, o tai sukuria užburtą ratą – mažai žmonių ją mokosi, nes… mažai kas ją moka.
Nuo tada, kai 1985 m. UNESCO Generalinė Asamblėja pripažino esperanto potencialą „tarptautiniam tautų supratimui ir bendravimui“, judėjimas vis dar gyvas. Adamas, TEJO ir kiti entuziastai toliau skleis žinią, mokys kalbos ir sieks jos vertės. Tačiau galutinį sprendimą priimsime mes visi – ar esperanto dar turi vilties, ar paliksime šią kalbą praeityje?
Jaunieji žurnalistai Europoje – Susipažink su autoriumi
Guilherme Alexandre Jorge (Lexi)
„Galite mane vadinti Lexi. Mane domina teisė, konsultavimas, žurnalistika ir politika.
Kai neskatinu Europos federacijos idėjos ar nedalyvauju „Erasmus+“ projektuose, mane galima rasti skaitant, sportuojant, rašant poeziją arba juokinant draugus „tėčio juokeliais“. Taip pat esu Taylor Swift gerbėjas.“
Straipsnio bendraautoriai: Efe Yalabikoglu, Friederike Kroeger
Straipsnis atspindi tik autorių nuomonę. Europos Komisija ir „Eurodesk“ neatsako už jo turinį.
Daugiau skaitykite: https://youth.europa.eu/news/esperanto-beyond-hope_en
www.europospulsas.lt