Kartu su Helovyno švente į Lietuvą atėjo ir moliūgų mada. Rudenį, rodos, kur bepasisuksi, pūpso moliūgai: ir namų kiemuose, ir kavinių terasose – net įmonės bei įstaigos klientus prie įėjimų pasitinka su oranžinėmis daržovėmis. Taigi moliūgai rudenį – kaip ir kalėdinės eglutės žiemą – tapo neatsiejamu sezono akcentu.
Moliūgus auginanti Ramunė Žemaitaitienė patvirtina, kad oranžinės daržovės rudenį – paklausi prekė. Vis dėlto auginti juos moteris ėmėsi ne dėl populiarumo. Moliūgai ją sužavėjo nesudėtinga priežiūra ir gausiu derliumi.
Moliūgai tapo sprendimu po nesėkmių su kitais augalais
R. Žemaitaitienė – Kalvarijos savivaldybės administracijos specialistė, darbo dienas leidžianti prie kompiuterio ir dokumentų. Moliūgai jai – laisvalaikio užsiėmimas, kurį atrado prieš devynerius metus išėjusi vaiko priežiūros atostogų. „Vyras gimtuosiuose Trakėnuose pradėjo vystyti augalininkystės ūkį. Aš, augindama sūnų, turėjau laisvo laiko. Buvome jauni, norėjome namų, siekėme geresnio gyvenimo. Sugalvojau, kad šeimos biudžetą galima papildyti auginant bulves, – prisiminė pašnekovė – Nei daug, nei mažai – pasodinome pusę hektaro mėgstamiausių lietuvių daržovių“, – sakė R. Žemaitaitienė.
ašnekovė pripažino, kad užmojis buvo didokas – darbo užteko visai šeimai, tačiau mesti daržininkystės tai neatbaidė. Manydama, kad bus lengviau, kitais metais pasodino 70 arų burokėlių. „Reikėjo pasukti galvą, kur realizuoti tiek derliaus. Deja, didelė dalis burokėlių liko mūsų aruode“, – nusivylimo neslėpė moteris.
Nepateisinti lūkesčiai dėl papildomų pajamų auginant burokėlius Ramunės nesustabdė.
Dar kitais metais ji sumanė auginti arbūzus. „Užaugo puikus derlius, buvo paklausa, bet arbūzai lepūs, jiems reikia daug laiko, dėmesio, pastangų. Reikėjo rasti tokią daržovių rūšį, kuri būtų paklausi, augtų lengvai ir nereikalautų daug priežiūros. Ir vyrui kilo mintis pabandyti pasėti moliūgų. Taip jie ir atsirado mūsų lysvėse“, – paaiškino R. Žemaitaitienė.
Paprasti auginti, bet nepaprastai paklausūs
Skirtingai nei kitų rūšių daržovių, moliūgų Žemaitaičiai neketina išsižadėti. Jau kelerius metus kasmet Ramunė su šeima ima gausų jų derlių ir neturi bėdos dėl realizacijos. „Dar nebuvo tokių metų, kad kieme liktų nors vienas moliūgas – visus išgraibsto“, – tikina pašnekovė. Būtent tai ir paskatino Ramunę apsistoti ties moliūgais.
Aišku, papirko ir nesudėtinga jų priežiūra. R. Žemaitaitienė atskleidžia, kad daugiausia darbo prie moliūgų – pavasarį ir vasaros pradžioje, kai reikia sėti ir ravėti. „Pasėję porą kartų nuravime ir po to – ramu. Moliūgų lapai suveši, vietos piktžolėms nebelieka ir ravėti nereikia – tik derlių nuimti“, – procesą paaiškina moteris ir pabrėžia, kad jokių cheminių medžiagų augindama moliūgus nenaudoja. „Viską darome rankomis, kad būtų kuo natūraliau, sveikatai palankiau“, – akcentuoja R. Žemaitaitienė.
Moliūgus auginanti moteris pastebi, kad pastaraisiais metais oranžinės daržovės Lietuvoje tapo ypač populiarios ir prie to tikrai prisidėjo Helovyno šventė. „Spalio antroje pusėje moliūgų paklausa padidėja, žmonės atvyksta pageidaudami žibintams tinkamų moliūgų“, – atkreipia dėmesį moliūgų augintoja.
tsižvelgdama į tai, Ramunė augina tokią moliūgų veislę, kurios žievė – plona, o vidus – korėtas. „Tokį moliūgą nesunku išpjaustyti ir skobti“, – tikina ji. Ramunė pagalvojusi ir apie žmones, kurie mėgsta puošti kiemus. Specialiai jiems augina dekoratyvinius moliūgus – juos Kalvarijos ir aplinkinių teritorijų gyventojai išgraibsto pirmuosius. „O štai „Bambino“ – tinkamiausia maistui. Šios rūšies moliūgai neryškūs, tačiau labai mėsingi ir gali būti ypač ilgai sandėliuojami. Jei patalpoje vėsu, ne per drėgna – juos išlaikyti galima iki kovo, balandžio mėnesio“, – veislės privalumus vardijo pašnekovė ir pridėjo, kad šie moliūgai tinka ne tik sriubai, bet ir sultims spausti.
Pirkėjų randa čia pat – namų kieme
Šiemet moteris su šeima derlių skynė 15 arų plote. Kiek tikslai moliūgų jame užaugo, Ramunė nežino. „Kažkada bandėme skaičiuoti vienetais, bet skaičių greitai pametėme, – pripažino pašnekovė. – Kilogramais ar tonomis kiekio taip pat neįvardinsiu, nes visus pasverti neįstengtume, fiziškai per sunku, ypač man, moteriai“, – paaiškino R. Žemaitaitienė. Pašnekovė sako, kad su šeima moliūgų derlių skaičiuoja priekabomis. Šiemet jų į kiemą parsivežė tris. „Žemė, kurioje auga moliūgai, yra Trakėnuose, o gyvename – Kalvarijoje, – paaiškino moliūgų augintoja. – Rugsėjo pabaigoje nuimame derlių, sudedame laukuose į krūvą, o į namų kiemą parsigabename po truputį“, – procesą paaiškina R. Žemaitaitienė.
Nei į turgus, nei į kokias nors kitokias prekyvietes moliūgų R. Žemaitaitienė neveža – visus parduoda namų kieme. Vietiniai, prie įvažiavimo į Žemaitaičių kiemą pamatę sustatytus moliūgus, žino, kad jau prasidėjo rudeninė prekyba. „Moliūgų kaina – simbolinė, svyruoja nuo 1 iki 3 eurų. Tai – tik papildoma veikla, ne pragyvenimo šaltinis. Mums svarbiausia, kad devynmetis sūnus matytų, kaip ir iš kur atsiranda pinigai, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Norime parodyti, kad kai dirbi, darai, sukuri vertę – gauni atlygį“.
R. Žemaitaitienė, be to, pabrėžė, kad jai taip pat svarbu kelti žemės ūkio prestižą. „Pastebiu, jog jauni žmonės laikosi nuostatos, kad žemės ūkyje dirbti – nemadinga. Noriu paneigti šią nuomonę ir gyvu pavyzdžiu parodyti sūnui, kad tai – jokia gėda. Priešingai – dirbti ir užsidirbti savo rankomis – garbinga ir prasminga“, – įsitikinusi R. Žemaitaitienė.
Komentarai nepriimami.