Kapinės ir kapai lietuvių kultūroje užima svarbią vietą. Išpuoselėtos kapavietės mums simbolizuoja pagarbą ir meilę Anapilin išėjusiems artimiesiems. Daugeliui mūsų tai būdas puoselėti atminimą ir išlaikyti dvasinį ryšį su tais, kurių nebėra šalia.
Reikia pripažinti, kad paisydami šios tradicijos dažnai perlenkiame lazdą. Kapus nukrauname gėlėmis, žvakėmis, kurios galiausiai atsiduria sąvartynuose. Saulius Balkauskas, kuris specializuojasi gaminti paminklus, antkapius ir kapų aksesuarus, artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms siūlo išėjusiuosius prisiminti tyliai, be didelės pompastikos. Anot jo, svarbiau ne kaip atrodo kapas, o prisiminti išėjusius.
Kapaviečių tvarkymo tradicijos keičiasi
S. Balkauskas pasakoja, kad artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms žmonės suskumba baigti kapaviečių įrengimo ir atnaujinimo darbus – nori suspėti iki svarbiausių rudens švenčių.
– Išpuoselėti kapai – mūsų kultūros dalis, pagarba protėviams ir būdas išsaugoti ryšį su jais, – paaiškina paminklų ir antkapių dirbtuvių šeimininkas, šioje srityje dirbantis jau penkiolika metų.
S. Balkauskas pasakoja, kad per šį laiką kapų priežiūros ir tvarkymo tendencijos keitėsi ne vieną kartą.
– Buvo etapas, kai žmonės masiškai atsisakinėjo smėlio kapavietėse ir rinkosi modernesnius, mažiau priežiūros reikalaujančius tvarkymo būdus. Išpopuliarėjo akmens skalda, plytelės, – prisiminė pašnekovas. – Atrodė, kad plytelės – patogus sprendimas, tačiau praktika parodė priešingai. Be tinkamo pagrindo žiemos šalčiai jas pakelia, deformuoja, o metams bėgant toks paviršius praranda estetinį vaizdą, todėl jų žmonės greitai atsisakė.
Akmens skalda, pasak pašnekovo, tebeturi gerbėjų ratą. S. Balkauskas tvirtina, kad tai – ekonomiškas variantas sutvarkyti kapavietę, bet nelabai praktiškas.
– Iš pirmo žvilgsnio akmenukais dengta kapavietė atrodo tvarkinga, tačiau laikui bėgant tarp jų ima želti žolės, kaupiasi samanos. Medžių apsuptyje tokias kapavietes prižiūrėti dar sunkiau – lapams įstrigus tarp akmenukų nei grėblys, nei šluota jų iškrapštyti nepadeda. Belieka lapus kantriai rinkti rankomis. Jei artimieji gyvena toli, išlaikyti tvarkingą tokią kapavietę beveik neįmanoma, – pabrėžia pašnekovas.
Nepigu, bet ilgainiui atsiperka
S. Balkauskas sako, kad populiariausias šių dienų pasirinkimas kapavietėms sutvarkyti – akmens plokštės. Tai – ne pigus sprendimas, bet ilgaamžis ir tvarus.
– Kapams skirti tiek laiko, kiek skirdavo mūsų tėvai ir seneliai, retas kuris gali ir nori. Žmonės nebemato prasmės gėlių darželiuose kapavietėse. Juk pagarbą mirusiajam galima atiduoti ir kitais būdas – malda, šiltu prisiminimu. Todėl spręsdami, kaip sutvarkyti kapavietę, klientai dažniausiai renkasi praktiškus variantus, – paaiškina pašnekovas.
S. Balkauskas sako, kad patikimiausias ir geriausias akmuo kapui uždengti – granitas. Populiariausi – ukrainietiški, indiški, kiniški. Anot pašnekovo, akmens kilmės šalis nereiškia geresnės ar prastesnės akmens kokybės – tik skirtingą raštą ir sandarą. Paklaustas, kiek kainuoja uždengti vidutinio dydžio kapavietę akmens plokštėmis, pašnekovas sakė, kad sumos svyruoja nuo 3 iki 10 tūkst. eurų.
– Brangiausias – tamsus, juodos spalvos granitas. Raudonas, pilkas – pigesni. Kainą lemia akmens storis, apdirbimo būdas. Uždengti įprasto dydžio kapavietę vidutiniškai kainuoja apie 4–5 tūkst. eurų. Į kainą įeina ir akmens plokštės, ir darbų kaina, – sako S. Balkauskas. – Suma gali atrodyti didelė, bet ilgainiui atsiperka, nes nereikia pirkti naujų akmenukų, gėlių, pagaliau sutaupoma degalų, nes nereikia dažnai lankyti kapų.
Paprastesnė priežiūra – gilesnis ryšys
Paklaustas, ar akmens plokštėmis uždengta kapavietė nereikalauja specialios priežiūros, ar yra atspari šalčiams, pašnekovas tikino, kad tokios kapavietės tvarkymas itin paprastas ir nereikalauja ypatingos priežiūros.
– Akmenį galima nušluoti šluotele, nuvalyti drėgna šluoste arba tiesiog nulieti vandeniu. Tiesa, jei kapavietė uždengta juodu akmeniu, vasarą, kai karšta, šalto vandens ant akmens pilti nepatariu – nuo temperatūrų skirtumų jis gali suskilti, – pažymėjo pašnekovas. – Aišku, nieko nėra amžino. Būna, kad akmuo susibraižo, apsamanoja, nuvirtus medžiui ar įvykus kokiam kitam incidentui suskyla. Akmenys, kurių tankis mažas, kartais „pasipuošia“ rūdimis. Nesudėtingi trūkumai sutvarkomi ir pataisomi – specialia įranga akmenį nuvalome, nupoliruojame ir atnaujiname.
Pasak S. Balkausko, akmens plokštės konstrukcija sudaro galimybę ateityje papildyti kapavietę, išlaikant jos estetiką. Specialisto teigimu, dažniausiai kapavietė dengiama naudojant tris plokštes. Prireikus čia vėl laidoti, viena plokštė nukeliama, o ceremonijai pasibaigus – grąžinama atgal į vietą. Paklaustas, ar toks kapavietės sutvarkymas nemažina gyvųjų ryšio su išėjusiais, S. Balkauskas tvirtino, kad tikrai ne.
– Dirbame netoli kapinių, dažnai jose lankomės. Pastebime, kad žmonės, nepaisant to, kaip sutvarkytas kapas, ateina aplankyti Anapilin iškeliavusių artimųjų – tik ne ravėti ar sodinti, o tiesiog pabūti: uždegti žvakelę, sukalbėti maldą, prisiminti. Paprastesnė kapo priežiūra ryšio su išėjusiais nesunaikina – jis tik tampa gilesnis, jautresnis, – įsitikinęs S. Balkauskas.
Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms jis primena:
– Kapinės – ne vieta lenktyniauti dėl grožio. Kapavietės nėra vieta pasirodyti, kas pasodino daugiau gėlių ar pastatė brangesnį paminklą. Tai – vieta sustoti, prisiminti ir pajusti ryšį su tais, kurie išėjo. Jei yra galimybė, skatinu ir patariu kapavietes sutvarkyti taip, kad būtų tvarkingos ir ilgaamžiškos, o jei ne – pakaks uždegti žvakelę ir tyliai prisiminti artimą žmogų.
Komentarai nepriimami.