Nuo pavasario iki rudens – „Žemaitės keliu“

Taip pavadinto Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus projekto renginiai kvietė keliauti ir realiais keliais keleliais, kuriuos 1845 metais pradėjo minti būsimoji rašytoja Žemaitė, ir prisiminti jos jau tolimo, nepaprasto (neperdedant) gyvenimo faktus, ir bandyti pajudinti kūrybos klodus. Kaip ne vienam dalyvių šių renginių metu paaiškėjo – ne tik primirštus, bet ir visai nežinomus…

Minint rašytojos 180-ąsias gimimo metines Lietuvoje (ką jau kalbėti apie Žemaitiją!) buvo įvairių renginių. Projekto „Žemaitės kelias“ vadovė muziejininkė Valė Klesevičienė sako, kad jį formuodama, galvodama apie temas, norėjo sujungti kelias veiklas – kultūros, švietimo ir mokslo, vienai kitą papildant ir tuo pat metu akcentuojant atskiras temas. Kad renginiai būtų skirti ne vienai kuriai tikslinei auditorijai. Kaip Vinco Mykolaičio-Putino literatūrinio muziejaus, kuris yra Marijampolės krašto muziejaus padalinys, vadovė, ji sakė norėjusi, kad į veiklas apie Žemaitės asmenybę bei kūrybą įsitrauktų moksleiviai ir džiaugiasi, kad tai pavyko.

Ne tik pavyko, bet dar iki šiol tebeprisimenamas pirmasis akcentas: ekskursija gegužės pradžioje, kai pusšimtis žmonių visą ilgą dieną godžiai klausėsi, stebėjo, klausinėjo, stebėjosi… Nes kelionė po vietas, kur gimė, augo, gyveno tuomet dar tik būsimoji klasikė, abejingų nepaliko. Retas kuris žinojo tiek apie rašytoją, kuri nebuvo vien kaimo moterėlė su skarele, kaip buvome įpratę manyti. Iš V. Klesevičienės sužinojome: buvo tiems laikams pakankamai išsilavinusi, mokėjo kalbų. Likimo buvo duota stiprybės, užsispyrimo, energijos ir smalsumo, valios. Nebuvo duota turtų – bet gal tuomet nebūtų buvę tokių kūrinių, kuriuos turime?

Gyvenimo pabaigoje rašytoje ir nebaigtoje „Autobiografijoje“ apie laiką, kai buvo jauna, ištekėjusi, ir, kaip jos kūrinių herojės, vargo nepritekliuose, Žemaitė rašo: „Nieko o nieko negalima sužinoti iš platesnės padangės. Vieni tik pletkai, bobų plepalai, smulkmenos, barniai ar juokai (…) Nei laikraščių, nei tolimesnių visuomenės žinių. Pagaliau nė knygos kokios, be maldaknygės, paskaityti. Nuobodu, pakyru po tas paprastas smulkmenas, po darbus, vaikus lygu po pakulas painiotis. (…) Rodos, kaip nors nusikračius, pašokus lėktum lėktum, kur akys neštų…“ (Kalba netaisyta). Kai tik galėjo – tai ir lėkė: per likusį gyvenimo trečdalį nuveikė begalę darbų. Vien kūrybinis palikimas – per 350 apsakymų, apysakų, pjesių, publicistikos straipsnių, o kiek nuveikta kitose srityse…

Būtent toks projektas susidėliojo ir dėl tiesioginių Žemaitės sąsajų su Marijampole: čia advokatų Aleksandros ir Andriaus Bulotų namuose kurį laiką gyveno, su jais keliavo į Ameriką rinkti aukų nuo karo nukentėjusių šeimoms. Likimas lėmė, kad amžinojo poilsio atgulė senosiose Marijampolės kapinėse. Jei ne Bulotų gera valia ir lėšos, nežinia, ar šiandien turėtume išlikusius tokius Žemaitės raštus. Valė Klesevičienė sako, kad tiek minėta ekskursija, tiek kiti renginiai, kuriuose dalyvavo ne vien marijampoliečiai (visada smagus faktas organizatoriams), paskleidė žinią apie rašytojos sąsajas su Marijampole. Ne vienas nustebo išgirdęs apie jos gyvenimą čia, nežinojo, kad čia ir rašytojos kapas.

Apie šią prasmingą kelionę, taip pat ir apie muziejuje vykusią dr. Ramunės Bleizgienės paskaitą ir diskusiją „Jausmai Žemaitės kūryboje“ esame plačiai rašę. Trečiasis projekto renginys – knygos „Iliustruota Žemaitės gyvenimo ir kūrybos istorija“ dalyvaujant jos kūrėjoms leido į rašytoją pažvelgti dar kitu kampu bei įvertinti, kaip tai pavyko autorėms Linai Mickutei, Birutei Bikelytei. Trečią bendrą knygą (kitos skirtos Vydūnui ir Vaižgantui) išleidusios autorės sakė, kad dirbti buvo įdomu, nes rašytojos asmenybė labai spalvinga ir ryški, yra daug medžiagos. Renginio dalyviams buvo ypač įdomu, kaip sekėsi knygoje pavaizduoti Žemaitės gyvenimą Marijampolėje…

Didelio dėmesio sulaukė du projekto spektakliai: Telšių Žemaitės teatro „Vėina kėima pablūdėma“ Dramos teatre ir Valstybinio Mažojo teatro „Marti“ Marijampolės kultūros centre. Abiejose salėse vietos buvo rezervuotos akimirksniu. Telšių artistai, be kita ko, intrigavo ir žemaitiška šneka, o klasikinė „Marti“, į kurią buvo pažvelgta iš nūdienos realijų, parodė, ar toli nuo Žemaitės tamsaus kaimo laikų nuėjome kurdami santykius. Su aktoriais buvo atvykusi ir spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Paskutinis projekto renginys – rugsėjo pabaigoje Bulotų namuose vykusi Žemaitės memorialinio muziejaus Bukantėje edukacija „Rašymas žąsies plunksna“. Joje dalyvavo Marijonų gimnazijos penktokai su mokytoja Zita Krukoniene ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos septintokai su mokytoja Rita Volteraitiene. Projekto vadovė džiaugiasi šių ir Rygiškių Jono gimnazijų moksleiviais bei pedagogėmis, aktyviai dalyvavusiais veiklose. Šį kartą Žemaitės memorialinio muziejaus vyr. muziejininkė Aušra Petrošienė žemaitiškai pasakojo apie patį muziejų, Žemaitės vaikystę ir mokslus, o paskui visi bandė žąsies plunksna parašyti netrumpą sakinį iš Žemaitės apsakymo „Kaip Jonelis raides pažino“. Buvo ir staigmena: klūpojimas ant žirnių (taip bausdavo neklaužadas Žemaitės laikais).

Su edukatore atvyko ir Žemaičių dailės muziejaus, kuriam priklauso padalinys Bukantėje, direktorius Robertas Šimkus bei vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė. Jie domėjosi Žemaitės gyvenimu Marijampolėje, uždegė žvakelę ant jos kapo. Pasidžiaugta, kad projekto dėka suartėjo ne tik muziejai, bet ir Žemaitijos ir Sūduvos regionai. Valė Klesevičienė viliasi, kad pasibaigus rašytojos jubiliejiniams metams prasmingos veiklos nesibaigs, o kalbėdama apie šį projektą sakė esanti dėkinga už finansavimą Lietuvos kultūros tarybai ir Marijampolės savivaldybei, o gausiems partneriams – už paramą. Prasmingose, įdomiose veiklose visų dėka dalyvavo per 1500 įvairaus amžiaus žmonių.