Kūčios – ne apie silkes. Kalėdos – tikrai ne apie keptą žąsį. Bet vis tiek šiomis dienomis dažniausiai gaminame tiek, kiek per visus metus negaminome – tarsi į maistą ir lėkštes dosniausiai krautume meilę savo brangiausiems.
Taip, visi žinome, kaip būna su tomis septynių rūšių silkėmis po Kūčių. Kai kurie išlaiko „tvarumo testą“ ir likučius, sako, suvalgo iki Trijų Karalių.
Kad suprastume, kaip šiandien atrodo pasiruošimas didžiausioms žiemos šventėms, ar užtenka joms 200 eurų, ką dar turime spėti padaryti iki Kalėdų, pakalbinau keturias skirtingo amžiaus moteris – dažniausiai būtent jos ir „pakrauna meile“ šventinį stalą. Ir, žinokite, labai apsidžiaugiau: sušių, kebabų ar kitų kvarabų sakė Kūčioms ir Kalėdoms negaminančios. Nors maitinimo įstaigos, ruošiančios užsakymus šioms šventėms, į valgiaraščius juos drąsiai įrašo. Nes laikai keičiasi.
„Kalėdos – apie gebėjimą duoti“
Editai Savickienei dar tik 36-eri, pats darbingiausias amžius, o namuose – dar ir mamos pareigos. Todėl moteris laiminga, kad iki šiol Kūčių ir Kalėdų stalo ruošimas „deleguojamas“ močiutėms, jos puikiausiai tuo pasirūpina, laikydamosi „12 patiekalų taisyklės“.
„Pati gaminu tik Cezario salotas su krevetėmis – močiutės nenori imtis šio patiekalo“, – juokiasi Edita. Bet tradicijas pati labai vertina. Ir skaičiuoja patiekalus ant stalo: „Visada pasidžiaugiame, jei pavyksta kiekvieno paragauti – kad būtų sotus kiekvienas ateinančių metų mėnuo. Būna – traukiame šiaudą iš po staltiesės – ši atrakcija labai patinka ir vaikams, ir suaugusiems. Visada einame į Mišias po vakarienės. Turime ir bendrą šeimos maldą, dalinamės kalėdaičiu. Mums Kalėdos – apie gebėjimą duoti, apie mokėjimą dalintis. Ir vaikams stengiamės tai įskiepyti.
„Vaikai silkės nevalgo“
Štai Puskelnių k. (Marijampolės sav.) gyvenanti Rūta Bradaitienė sako, kad jos suaugę vaikai silkės nevalgo, tad Kūčioms jos paruošia tik vienos rūšies ir nedaug. Ji niekada iš anksto neskaičiuoja, kiek bus patiekalų, neprigamina kalno maisto. Bet, kai stalas padengtas, tada jau „įjungia skaitliuką“: suskaičiuoja ir batoną bei duoną, mandarinus ir bananus. Jei iki 12 patiekalų trūksta – atskirą numerį gauna ir aliejus, ir pupelės, agurkai ar kopūstai mišrainėje. „Čia grynai dėl to, kad tie 12 vienetų kažkaip susidėliotų, – juokiasi Rūta. – Nes maisto perteklius per Kūčias – tai atliekų kibiro papildymas per Kalėdas. Negražu taip su maistu elgtis.“
Todėl visko gamina po nedaug. Kepa žuvį, verda spanguolių kisielių ir, žinoma, gamina aguonpienį bei pati kepa kūčiukus be jokių ten pridėčkų – senoviškai.
Kalėdoms Rūta kepa paukštieną (moteriškajai šeimos pusei) ir pamarinuotą kiaulieną – kad ir vyrai pasistiprintų.
Bet pati įdomiausia detalė šeimos prieššventiniame maratone – eglutės pirkimas. Bradaičiai jau ne vieneri metai gruodžio 23 d. žaliaskarę nusiperka už 1–5 eurus! Nes prekybininkai nori kuo greičiau išparduoti, o žmonėms smagu, kai piniginė mažiau nukenčia. Juolab kad ir tradicija tokia – eglutę puošti Kūčių dieną, o ne iš karto po Vėlinių, kaip kai kurie daro.
Rūta sako, kad visai šventei skiria ne daugiau kaip 200 eurų (šioje sumoje telpa ir dovanos vaikams).
„Net neįsivaizduoju Kalėdų be dovanų“
Taip sako Nijolė Silickienė ir priduria: „Man labai svarbu tradicijų ištakos, atėjusios iš tėvų ir senelių. Kūčių vakaras būna labai ypatingas ir jautrus – turbūt nėra metuose gražesnės šventės.
Stengiamės tai perduoti vaikams: turime maldą prieš vakarienę – suklaupiame, susikaupiame ir pasimeldžiame.“
N. Silickienė sako, kad maistas – visumos dalis. Bet ir šeimos buvimas prie stalo yra be galo svarbu. Prisimeni išėjusius pačius artimiausius ir brangiausius. Tai šeimos šventė.
Dovanos? Tai irgi tradicija, pereinanti iš kartos į kartą. Dabar dovanų tradicijos pasikeitusios, bet išlikusi paslaptis, dar padidinanti Kalėdų džiaugsmą. „Ne tik vaikams – ir suaugusiems dovanos suteikia daug malonumo. Mūsų šeimoje stebime vieni kitus, bandome atspėti, kokių svajonių turi šeimos nariai, kad gavę trokštamą dovaną pajustų džiaugsmą. Man labai smagu pirkti dovanas, perku visus metus, galbūt jau ir kitoms Kalėdoms – jei užčiuopiu, kas ko norėtų. Net neįsivaizduoju Kalėdų be dovanų. Tai dėmesio parodymas, emocija, labai svarbus pasakymas žmogui, kad jį myli“, – atvirauja p. Nijolė.
Iš Lazdijų kilusi, dabar Kalvarijos savivaldybėje gyvenanti Nijolė sako, kad ir močiutė, paskui mama, dabar ji visada Kūčioms gamina dzūkiškus šližikus aguonpienyje: „Tik vanduo ir miltai – iškočioju tešlą, supjaustau ir išverdu šližikus, užpilu juos aguonpieniu. Tokia tradicinė šalta sriuba. Ir kūčiukus kepu iš mielinės tešlos. Visada verdu ryžių košę su vaisiais, mums skaniausia – su džiovintomis spanguolėmis ir razinomis, ji valgoma šalta.“
Išties – nebrangūs ir neprabangūs valgiai, bet svarbiausia, kad tai – senelių, tėvų puoselėtos tradicijos, perduotos mums.
„Ant stalo uždegame žvakes“
Marijampoliečiai Petrutė ir Vytautas Paškauskai sako: „Mums Kūčios – dvasinis nusiteikimas. Dieviška naktis. Prisiminimuose – iki Kūčių išsaugoti antaniniai obuoliai, dedami ant stalo. Visada prieš vakarienę sugiedodavome „Sveikas, Jėzau, gimusis“, tada lauždavome kalėdaičius. Po vakarienės iš po staltiesės traukdavome šiaudą – tai toks burtas: jei ištrauki ilgą – gyvensi ilgai, jei trumpą, gali būti ir kitaip. Jaunystėje burtų, žinoma, būdavo daugiau.
O dabar? „Ant stalo visada uždegame žvakes. Ruošiame 12 pasninko valgių: silkė, žuvis, grybai, šližikai, aguonpienis su kūčiukais, avižinis kisielius, riešutai. Visada ant stalo padedame lėkštelę su kalėdaičiu – išėjusiems atminti. Po vakarienės maistą paliekame ant stalo – vėlėms. Anksčiau eidavome į Bernelių Mišias, bet šiemet jau nebus kaip nueiti…“ – pasakoja p. Petrutė.
Paškauskai įsitikinę, kad dvasiniai išgyvenimai per Kūčias ir Kalėdas – tėvų įskiepyta vertybė, jie labiausiai norėtų, kad ir šiais laikais tai būtų perduodama vaikams kaip paveldas, kaip vertybė.
Petrutė sako, kad Jėzaus Kristaus gimimo dienai (dovanoms, eglutei, namų puošybai ir maistui) skiria apie 200 eurų. Eglutę, kaip ir kasmet, Paškauskai puoš, ir namus šventiškai „pablizgins“. Ir dovanos bus – kaip visada. Ne prašmatnios, bet simbolinės, pavyzdžiui, žvakės. Viskas jau paruošta. Ir dar vienas kalėdinis darbas laukia – siųsti atvirukus su ranka rašytais sveikinimais „amžiniems draugams“. Anksčiau jų išsiųsdavo 25, pernai jau buvo belikę tik 10 adresatų – daug amžinų draugų jau išėjusių… Paškauskai pernai gavo jau tik 8 sveikinimus.
Ši marijampoliečių šeima prašė parašyti, kad labai džiaugiasi Marijampole – graži ne tik miesto aikštė su egle, bet šventiškai puošiasi ir įstaigos, ir daugiabučiai, ir privatūs namai. Sako, labai jaučiasi, kad Marijampolėje kuriama šventė – miestas tarsi pražysta.
Paškauskų pasakojimas primena senąją mūsų krašto Kūčių dvasią, kurioje daugiau tylos ir prasmės nei triukšmingo šventinio šurmulio.
Kada prasideda šventė?
Kad ir kiek būtų triukšmo, planų, kilogramais perkamų silkių ir dovanų dilemų – galiausiai visi renkasi prie stalo dėl vieno dalyko: pabūti kartu. Nes Kūčios ir Kalėdos dažniausiai ne apie tobulą meniu, o apie tą momentą, kai visi atsisėda, atsikvepia ir pasako: „Viskas. Dabar šventė.“ Ir prasideda tikrasis jaukumas.
Komentarai nepriimami.