Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Gruodį, patį tamsiausią metų mėnesį, kai dienos sutrumpėja iki kelių valandų, o šviesos ima gyvybiškai trūkti, žmonės ieško simbolių, padedančių ištverti tamsą. Vienas jų – Šv. Liucijos diena. Gruodžio 13-ąją minima šventė primena, kaip mums svarbu šviesa, viltis ir gerumas. Ši diena siejama su krikščione kankine Liucija, kurios vardas kilęs iš lotyniško žodžio lux , kuris reiškia šviesą. Šv. Liucijos dienos tradicijos ypač svarbios ir seniai puoselėjamos Skandinavijos šalyse, kuriose natūralios šviesos žiemos dienomis būna ypač mažai.

Už tikėjimą išdavė sužadėtinis

Šv. Liucijos dienos ištakos siekia ankstyvąją krikščionybę. Šventė pavadinta III–IV a. gyvenusios krikščionės kankinės Liucijos vardu. Jos kankinystės istorija siejama su ankstyvosios krikščionybės persekiojimų laikotarpiu Romos imperijoje. Šv. Liucija buvo kilusi iš turtingos šeimos Sirakūzuose, dabartinėje Sicilijoje, ir anksti priėmė krikščionišką tikėjimą. Liucija garsėjo ypatingu grožiu, ypač išraiškingomis akimis, todėl vyrai ja labai žavėjosi.

 Motinos sprendimu ji buvo pažadėta pagoniui. Netrukus turėjo įvykti vestuvės, bet netikėtai susirgo Liucijos motina. Liucija ėmė karštai melstis Šv. Agotai prašydama motinai sveikatos ir ji stebuklingai pasveiko. Norėdamos atsidėkoti šventajai moterys pardavė visą savo turtą ir išdalijo jį vargšams.

Toks Liucijos sprendimas labai supykdė sužadėtinį pagonį, kuris po vedybų su Liucija tikėjosi gauti merginos turtą. Įsižeidęs jaunikis apskundė Liuciją Romos valdžiai kaip krikščionę, o tuo metu krikščionys buvo laikomi valstybės priešais, todėl Liucija buvo suimta ir kankinama. Pasakojama, kad skaisčią mergelę sumanyta nuvesti į viešnamį, bet to neįstengė padaryti net keli vyrai – ji stovėjo kaip įbesta, jos nepajudino net stambūs jaučiai. Tai laikyta dieviškos apsaugos ženklu. Vis dėlto kankinimų Liucija neišvengė ir galiausiai buvo nužudyta. Anot legendos, kankinimų metu Liucija neteko regėjimo. Manoma, kad kažkas ypač dailias jos akis išdūrė arba ji pati jas išsiplėšė, norėdama atsikratyti persekiotojų dėmesio. Manoma, kad Dievas jai grąžino regėjimą, bet, kaip žinoma, vėliau ji mirė.

Neša šviesą, saugo neregius ir žemdirbius

Po mirties Liucija buvo pripažinta šventąja ir dėl savo gyvenimo bei mirties istorijos tapo daugelio sričių globėja. Pasakojama, kad skleisdama krikščionišką tikėjimą ji katakombose pasišviesdama žibintu lankė persekiojamus krikščionis, o kankinimų metu jos nepalaužė net liepsnos. Šie pasakojimai lemia jos, kaip šviesą nešančios mergelės, įvaizdį.

Šv. Liucija dėl prarasto ir atgauto regėjimo laikoma ir neregių, akių ligomis sergančių ir akių ligų gydytojų globėja. Ji taip pat saugo žemdirbius – juk jaučiai, kuriais bandyta ją nutempti į viešnamį, nepajėgė jos pajudinti.  Tikintieji į Šv. Liuciją dažnai kreipiasi prašydami išgydyti akių ligas, tikima, kad Šv. Liucija padeda įveikti ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę.

Vis dėlto, svarbiausia Šv. Liucijos misija – nešti šviesą, nes, kaip jau žinoma, jos vardas lotyniškai reiškia šviesą. Pagal senąjį Julijaus kalendorių Šv. Liucijos diena sutapo su saulėgrįža, nes nuo šios dienos vakarai daugiau netrumpėja. Saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis tuo pat metu, tik ryte kasdien pateka minute vėliau, todėl Šv. Liucijos diena siejama ne tik su šventąja Liucija bei jos kankinyste, bet ir su Saulės sugrįžimu.

Tradicija ypač gaji Skandinavijoje

Šv. Liucijos dienos tradicijos ryškiausios ir labiausiai puoselėjamos Šiaurės Europos šalyse, Skandinavijoje, kur šviesos žiemą trūksta labiausiai. Ypač populiarūs Šv. Liucijos dienos minėjimai Švedijoje, kiek mažiau – Norvegijoje ir švedų gyvenamose Suomijos teritorijose. Šiose šalyse rengiamos Šv. Liucijos dienos procesijos, giedamos giesmės, o Liucija vaizduojama balta apranga su žvakių vainiku, simbolizuojančiu šviesos pergalę prieš tamsą. Ši šventė laikoma viena reikšmingiausių žiemos laikotarpio tradicijų, pranešančių apie artėjančias Kalėdas ir pamažu ilgėjančias dienas.

Balta suknia vilkinti Liucija, lydima žvakių šviesoje einančios palydos, ir šiandien Švedijoje lanko įstaigas, simboliškai nešdama šviesą ir vaišindama saldainiais. Šios dienos tradicinis valgis Švedijoje – šafranais gardinti pyragėliai ir karštas raudonas vynas.

Senovės lietuviai, laukdami Saulės sugrįžimo, Šv. Liucijos dieną įžiebdavo gausybę žvakių.

Šv. Liucijos minėjimas jau tapo ir kasmetine Marijampolės Rimanto Stankevičiaus progimnazijos bendruomenės tradicija. Nors šiemet susitikta kiek vėliau, nei įprasta, tai nepakeitė nei susitikimo esmės, nei jo prasmės. Apie Šv. Liucijos dieną ir jos simbolinę šviesą vaizdo siužete pasakoja progimnazijos direktorė Asta Skripkienė.