Dirvožemis – vienas reikšmingiausių ir vertingiausių gamtos išteklių, nes dėl dirvožemio – viršutinio Žemės planetos sluoksnio – mes galime užsiauginti maisto. Tad galima sakyti, kad žmonijai tai – gyvybės palaikymo priemonė.
Deja, ūkininkams ir verslininkams dirvožemį naudojant kaip pagrindinę produkcijos gamybos priemonę, gyvybiškai svarbus resursas ėmė sparčiai nykti – per pastaruosius 150 metų buvo prarasta beveik pusė planetos dirvožemio. Gera žinia ta, jog dirvožemio nykimo arba erozijos procesą iš dalies galima valdyti. Atliekant tam tikrus veiksmus ir taikant priemones, jo struktūrą galima ne tik išsaugoti, bet ir atkurti.
Pasekmės vien neigiamos
Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, dėl intensyvios žemdirbystės pasaulyje kas metai netenkama maždaug 24 mlrd. tonų derlingo dirvožemio. Skaičiuojama, kad dėl to pasauliniai derlingumo nuostoliai siekia daugiau nei 40 mlrd. JAV dolerių per metus.
Lietuva, deja, ne išimtis. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Rumokų bandymo stoties direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Zita Brazienė sako, kad VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos duomenimis, šiuo metu erozija pažeidusi apie 19 proc. mūsų šalies dirvožemių. Iš jų silpnai eroduota 37 proc., vidutiniškai – 61 proc., stipriai – 0,7 proc. dirvožemių.
– Dėl erozijos per metus šalyje netenkama nuo 2 iki 5 cm dirvos sluoksnio, o per 200–1000 metų šio sluoksnio susidarymo greitis siekia vos 2,5 cm. Kasmet nuplaunama apie 10 mln. t. dirvožemio, kuriame yra daugiau kaip 100 tūkst. tonų humuso, apie 10 tūkst. tonų azoto ir tiek pat fosforo, apie 100 tūkst. tonų kalio junginių. Dėl dirvožemio nykimo uždumblėja grioviai, vandens nuleistuvai, kenkiama augalams ir gyvūnams, dumblas užpildo tvenkinius, ežerus, rezervuarus, kenkiama vandens gyvūnijai, rekreacijai, suyra statiniai, – dirvožemio nykimo greitį ir pasekmes apibūdino mokslininkė.
Didžiausią įtaką daro žmogaus veikla
Dr. Z. Brazienės teigimu, dirvos eroziją labiausiai skatina žmogaus veikla. Anot jos, dirbant žemę, ypač kalvotose vietovėse, derlingas dirvožemio sluoksnis veikiamas tiesiogiai, padargai jį perneša iš vienos vietos į kitą.
– Tai vadinama mechanine dirvožemio erozija. Visgi vėjo ir vandens erozijos dirvožemį taip pat naikina. Tiesa, pastarosios rūšys būtų mažiau žalingos, jei laukuose būtų nevykdoma žmogaus veikla, nes pavyzdžiui, vandeninės erozijos intensyvumas įvairaus statumo žieminiais javais užimtuose šlaituose Lietuvoje svyruoja nuo kelių iki keliolikos tonų hektarui, vasariniais javais apsėtuose laikuose – nuo keliolikos iki kelių dešimčių t/ha, o bulvėmis apsodintuose gali viršyti 100 t/ha. Tuo tarpu daugiametės žolės visiškai sulaiko dirvožemio ardymą, – paaiškina mokslininkė.
Sunku suvaldyti, nes kelia nepatogumų
Pasak jos, tinkamai tvarkant žemės ūkį galima gerokai sumažinti erozijos daromą žalą. Z. Brazienė sako, kad jei yra tikimybė vandens erozijai (kalvotose vietovėse), reikia sumažinti kaupiamųjų augalų auginimą, padidinti daugiamečių žolių plotus, vengti nereikalingo gilaus ir dažno žemės dirbimo, kalvose pasirinkti tinkamą žemės dirbimo kryptį, auginti tarpinius augalus. Norint sumažinti vėjo erozijos daromą žalą, mokslininkė pataria vengti didelių dirbamų plotų, įrengti apsaugines medžių juostas, auginti tarpinius augalus, kad dirvožemis kuo ilgiau būtų uždengtas augalijos. Be to, reikia stengtis, kad į dirvožemį patektų kuo daugiau organinių medžiagų, kurios pagerina dirvos struktūrą.
– Intensyvus žemės ūkis ir tvari gamta yra sunkiai suderinami dalykai. Intensyviai ūkininkaujant, visos priemonės, mažinančios eroziją, sukelia nepatogumą, sumažina darbų tempą, reikalauja papildomų sąnaudų – finansinių, laiko, jėgos. Vis dėlto ūkininkavimo žalą aplinkai sumažinti įmanoma. Reikia stengtis, kad jautriose erozijai vietovėse dirvožemis būtų kuo mažiau ardomas mechaniškai, kuo ilgiau būtų padengtas augalijos, – tikina pašnekovė.
Aria paisydamas gylio
Ūkininkai, kuriems dažnai primetama atsakomybė puoselėti ir tausoti dirvožemį, šios pareigos nesikrato. Patys pripažįsta, kad dirvožemis, intensyviai jį dirbant, silpsta, taip pat pastebi, kad esant vėjuotoms dienos jis yra pustomas, ir kad nori nenori reikia į dirvožemį investuoti bei jį saugoti. Atitinkamai į tai reaguodami ūkininkai imasi priemonių.
Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės Sasnavos seniūnijos Purviniškės kaime ūkininkaujantis Mindaugas Vaišnys stengiasi labai atsakingai suarti dirvą. Mokslininkai sako, kad žemdirbiai dažnai persistengia dirbdami su plūgais – ardami suaria ir po dirva esantį podirvio sluoksnį. Mindaugas, dalyvavęs ne viename arimo konkurse, šios klaidos nedaro – prieš ardamas visada plūgą sureguliuoja taip, kad išartų reikiamo gylio vagą.
– Optimalus gylis – 20 cm. Jei dirva drėgna, išlaikyti tokius matmenis sudėtingiau, o jei būna sausa, 20 cm palaikyti nesudėtinga. Žinau, kad kai kas aria giliau, bet nematau prasmės ir naudos. Giluminiai sluoksniai išsikelia į paviršių, o ir kuro sąnaudos didėja. Norint nustatyti plūgą ties 20 cm, aukštojo mokslo baigti nereikia, tačiau nežinau kodėl kiti mano, jog reikiamą plūgo gylį nustatinėti neverta ir nereikalinga, – svarsto ūkininkas.
M. Vašnys, be taisyklingo dirvos arimo, dar stengiasi taikyti sėjomainą, kuri, anot ūkininko, yra būtinas ir tarsi savaime suprantamas dalykas ūkininkaujant. „Jei vienais metais plote sėjai javus, kitais ten planuoji sėti ankštinius“, – paaiškina žemdirbys. Pasak jo, tinkamą dirvos būklę jam padeda palaikyti ir dirvožemio tyrimai. Žinodamas cheminę dirvožemio sudėtį ūkininkas mineralinėmis medžiagomis papildo tik atskirus laukų plotus, kuriuose jų trūksta labiausiai, arba iš viso jų berti atsisako, jei pakanka. „Jei visko pakanka, kam apkrauti dirvą ir alinti piniginę?“ – retoriškai klausė ūkininkas.
Rūpinasi vis atsakingiau
Marijampolės savivaldybės Liudvinavo miestelyje ūkininkaujantis Darius Isoda taip pat rūpinasi savo dirvomis. Ūkininkas pripažįsta, kad kažkada jų būklė jam rūpėjo mažai – svarbiausia buvo ekonominė nauda. Visgi matydamas, kad tiek pat investuodamas į žemę grąžą gauna vis mažesnę, suprato, jog kažką daro ne taip.
– Negaliu sakyti, kad visada dirbau beatodairiškai. Nuolat taikiau sėjomainą, dirvą papildydavau mineralinėmis medžiagomis, tačiau intensyviai dirbant žemę to nepakanka.
Auginant javus ir rapsus sėjomaina įgyvendinama labai minimaliai. Efektyviausia būtų taikyti uždaro rato sistemą – auginti gyvulius, sėti pievas, o javams ar kitų rūšių augalams skirti vieną kitą sklypą. Kol kas, siekiant ne tik išsaugoti dirvą, bet ir turėti ekonominę naudą, tai įgyvendinti sunku, tačiau kiek galiu, dirvą puoselėju. Žemės beveik neariu. Rudenį nuėmus javų derlių, šiaudus palieku supūti. Vėliau pervažiuoju su diskiniu skutiku ir tada jau kažką sėju. Šis būdas dirvą papildo humusu. Galbūt ne tiek, kiek reikėtų, bet vis šis tas, – beariminio žemės dirbimo metodo privalumus vardija ūkininkas.
D. Isoda sako, kad laikosi nuomonės, jog žemė – ne vagis. Ką į ją idėjai, tą ji ir atiduos, todėl be jai palankaus dirbimo būdo, dirvas dar ir kalkina, sėja tarpines kultūras, atlieka dirvožemio tyrimus.
Komentarai nepriimami.