Mūsų šalies kultūrą plačiąja prasme sudaro ir sėkmingos menininkų, mokslininkų, kitų sričių intelektualių specialistų karjeros siekiantieji užsienyje. Norime priminti, papasakoti apie tokius iš mūsų krašto kilusius žmones. Pasaulis globalus, nesvarbu, kokioje šalyje bedirbtų ar kurtų, šie žmonės išlieka lietuviais.
Šį kartą kalbamės su iš Marijampolės kilusia, Lietuvoje mokslus baigusia, bet Vokietijoje sėkmingai dirbančia medicinos mokslų daktare Aiste Mockute.
Aistei – 29 eri metai, šiuo metu ji dirba Veimaro (Weimar) klinikose, yra penktų metų gydytoja rezidentė. Specializuojasi radiologijos srityje – dirba radiologijos skyriuje. Vokietijoje Aistė sukūrė šeimą, augina sūnų Joną.
Aistė Mockutė Marijampolėje yra baigusi Rygiškių Jono gimnaziją, po to pasirinko medicinos studijas Vilniaus universitete. Jas baigusi iškart išvyko į Vokietiją. Karjeros šioje šalyje siekė kryptingai – dar studijuodama atliko ten praktiką. Tuomet sako ir supratusi, jog nori dirbti šioje šalyje, kurioje įsitikino, kad puikiai funkcionuoja medicinos sistema, yra galimybių tobulėti. Aistė yra užsiminusi, kad Vokietijoje galimybių tobulėti pasirinktoje srityje yra todėl, kad medikas nėra perkraunamas darbu, kaip dažnai pasitaiko Lietuvoje, nereikia spausti savęs ir dirbti ne vienu etatu…
– Aiste, kai kalbėjomės prieš metus ar kiek daugiau, sakei, jog Tave labiausiai džiugina net ne atlyginimų tarp Lietuvos ir Vokietijos medikų skirtumas. Pasidžiaugei, kad Vokietijoje medikas yra vertinamas ir gerbiamas. Ar požiūris nepasikeitė? Kas dar įvyko per tą laiką?
– Požiūris tikrai nepasikeitė. Po motinystės atostogų pradėjau dirbti naujoje ligoninėje -– Veimaro klinikose. Nors tai jau trečioji ligoninė, kurioje dirbu, nuomonė išlieka ta pati. Jaučiu pacientų pagarbą, džiugina malonus bendravimas. Pacientai pasitiki savo gydytojais, jų kompetencija, išsamiais tyrimais bei gydymu. Su kolegomis taip pat sieja draugiški ryšiai, paslaugumas. Kartą mūsų vadovė mus apibūdino esant „didele šeima“. Esame kartu ne tik darbe, kuriame bendrus planus ir laisvalaikiu. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių buvome susirinkę žaisti golfo – mūsų ir kito, netoli esančio miesto radiologai. Smagu, kad tarp skirtingų miestų kolegų palaikomi ir puoselėjami draugiški ryšiai…
Dabar su šeima kraustomės į Veimarą – miestą, kuriame ir dirbu…
– Atrodo, karjera klostosi sėkmingai – ne taip seniai apsigynei disertaciją. Kokias galimybes tai atveria Vokietijoje?
– Vokietijoje moksliniai laipsniai iš tiesų yra vertinami, medikai skatinami. Tačiau disertacijos gynimasis net ir Vokietijoje nėra būtinybė – daugybė gydytojų dirba neturėdami daktaro laipsnio. Aš į tai žiūrėjau kaip į galimybę tobulėti savo srityje. Manau, jog niekada nereikia sustoti ir sakyti – „jau gana“, o tobulėti savo srityje reikia kiekvieną dieną. Būti gydytoju reikia mokytis visą gyvenimą… Kiekvieną savaitę klinikoje, kurioje dirbu, rengiami gydytojų susirinkimai ir paprastai kiekvienas turime paruošę naujų temų diskutuoti. Taip irgi įgyjame patirties, tobulėjame.
Įdomu tai, kad pats daktaro laipsnis Vokietijoje yra labiau socialinis statusas. Esi labiau vertinamas, lengviau gali rasti darbą geresnėje ligoninėje. Tačiau pačios gydytojo kompetencijos tai nekeičia, kaip minėjau, mokymasis bei tobulėjimas vyksta kiekvieną dieną.
– Įdomu, kokius teko pastebėti skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos medicinos, sveikatos priežiūros sistemų?
Nuotraukos iš Aistės Mockutės asmeninio archyvo
– Lietuvoje ir Vokietijoje sveikatos apsaugos sistemos skirtingos, tačiau jos sprendžia tas pačias esmines užduotis: kaip pagerinti sveikatos paslaugų kokybę, jų prieinamumą visiems gyventojams. Akcentuojant skirtumus, reikia pasakyti, kad vokiečiai gali patys rinktis ligonių kasas pagal jų siūlomas paslaugas. O lietuviai būna priskiriami teritorinėms ligonių kasoms pagal gyvenamąją vietą.
Kitas didelis skirtumas yra pačios ligonių kasos. Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, šalia valstybinio sveikatos draudimo yra ir privatus draudimas, veikia privačios ligonių kasos, konkuruojančios tarpusavyje. Valstybinio draudimo atveju įmokos priklauso nuo uždirbamų pajamų, privataus draudimo – nuo amžiaus. Privačiai draudžiasi tik nedidelė dalis vokiečių (apie 10 proc.), jiems yra suteikiamas finansavimas visiems vaistams, ligoninėse jie yra gydomi tik vyr. gydytojų (vok. Chefarzt). Nors privataus draudimo paslaugos vilioja labiau, deja, su amžiumi (nepaisant mažėjančio atlyginimo), mokesčiai už draudimą vis didėja ir pacientams tampa našta, o sugrįžti į valstybinį draudimą galimybių beveik nebėra.
Esu minėjusi, kad ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos ligoninės, kiek žinau, yra apsirūpinusios modernia aparatūra.
– Dabar, pandemijos metu, medikams tikrai nelengva. O kaip yra Vokietijoje? Ar padedama jaustis saugiai, kokios apsaugos priemonės taikomos jūsų srities darbuotojams?
– Pandemijos metu Vokietijoje, kaip ir kitose šalyse, savo piliečiams stengiamasi suteikti maksimalų saugumą. Mūsų ligoninėje yra nustatyta COVID-19 (koronaviruso) mutacija B117, taigi šiuo metu yra sustabdyti pacientų lankymai. Ligoninėje nuolatos dėvime FFP 2 kaukes. Taip pat absoliuti dauguma esame paskiepyti „BioNtech“ firmos vakcina. Netgi po skiepo privalome du kartus per savaitę atlikti greitąjį antigenų testą virusui nustatyti. Nuo šiol ir ambulatoriniai pacientai, atvykstantys į mūsų kliniką, privalo pateikti neigiamą testo atsakymą. Visa tai yra būtinos priemonės viruso plitimui sustabdyti. Žinoma, vokiečiai noriai laikosi visų nustatytų taisyklių.
– Pats gyvenimas, jo kokybė Vokietijoje – ar neteko tuo nusivilti? Ar tai patogi šalis kurti šeimą, auginti vaikus? Juk būtent Vokietijoje sukūrei šeimą, augini sūnų…
– Vokietijoje sukurtos puikios sąlygos auginti vaikus. Ypač mums patinka darželis, kurį lanko sūnus Jonas. Kiekvieną dieną jame vyksta nauji užsiėmimai, mokymas, pažinimai – tad veiklos tikrai yra.
Taip pat Vokietija turi labai daug pasiūlymų įdomiai praleisti laisvalaikį bei leisti laiką su vaikais. Miestuose gausu žaidimų parkelių, cirkų, įvairių renginių. Žinoma, šiuo metu viskas uždaryta, tad tenka mėgautis žiemos malonumais gamtoje. Važiuojame slidinėti, važinėtis rogutėmis į netoli esantį Oberhofą. Šis miestas, labai pamėgtas turistų, yra apie 800–900 metrų virš jūros lygio, tad sniego jame visada būna. Taigi net ir pandemijos metu pavyksta susiplanuoti įspūdžių pilną, turiningą savaitgalį sau ir savo šeimai.
– Turbūt jau pakako laiko susipažinti su Vokietijos kultūra – žmonių mentalitetu, kultūros reiškiniais? Kas labiausiai Tau patinka? O gal dėl kokių nors priežasčių pasigendi to, kas liko Lietuvoje?..
– Vokietijoje gyvenu penkti metai. Per šiuos metus pakeičiau net kelis miestus, tad teko pažinti įvairių žmonių. Patinka tai, jog vokiečiai visada pasirengę padėti. Pavyzdžiui, kai dieną dirbu ir nebūnu namuose, kurjeriai dažnai pristato siuntinius į namus. Kaimynai mielai priima man siunčiamus paketus, vakare juos draugiškai perduoda. Visi su visais sveikinasi, maloniai bendrauja, tad užmegzti naujus kontaktus su vokiečiais tikrai nėra sunku.
Kad ir kaip džiaugčiausi Vokietija ir jos privalumais, Lietuvos niekada nepamirštu. Visada domiuosi, kas nauja Lietuvoje, žiūriu lietuviškas žinias, skaitau lietuviškus naujienų portalus. Visada džiaugiuosi galimybe grįžti ir pasimatyti su artimaisiais.
– Dainininkė Violeta Urmana, turinti namus Vokietijoje, yra sakiusi, kad tai itin saugi šalis ir visos jos sistemos veikia labai puikiai, tiksliai, todėl ji labai tinkama gyventi. O kaip atrodo Tau?
– Vokietija pagal statistiką yra viena saugiausių šalių pasaulyje, kiekvienais metais rodikliai gerėja. Tačiau verta paminėti, jog kiekviena federalinė žemė yra skirtinga ir kai kurie aspektai labai skiriasi. Kartu ir mes kiekvienas – esame labai skirtingi, skirtingai suprantame, kaip turi atrodyti mūsų mylima šalis. Manau, prieš priimant sprendimą, reikia gerai apgalvoti, kokiu tikslu konkreti šalis pasirenkama, ar ji tikrai pateisins individualius lūkesčius.
Komentarai nepriimami.