„Liubavo seniūnijos Pagraužių kaimo gyvenvietėje, kuri vardą gavo nuo pro šalį tekančio Graužės upelio, dar galima pamatyti buvusio dvaro pakajų nedidelį fasado fragmentą – terasą su arkomis. Dvaras statytas XIX a., o gal net XVIII a. pabaigoje. Nebuvo jis architektūros įžymybė, bet apylinkę puošė. Dar nesunkiai galima atsekti dilgėlėmis, vilkdalgiais ir žilvičiais apaugusius buvusio gyvenamojo pastato pamatus. Vos įžiūrimas į sodo gilumą pietų pusėn vedęs takas, kažkada apsodintas baltosiomis akacijomis, alyvomis, bijūnais. Čia išlikusios kolūkių laikais iškastos kelios daubos, kuriose ir dabar laikosi vanduo. O kur dar kuplių liepų alėjos apsuptas bei seniai žole užžėlęs įvažiavimas, kuriuo pradardėdavo į savo dvaro valdas šeimininkas? Sunku įsivaizduoti, kad vienoje ar kitoje rūmų pusėje būta didžiulių gėlynų, išpuoselėtų takelių.
Ir dabar vietiniai žmonės išlikusį sodą vis dar vadina dvaro sodu…“
Nijolė LINIONIENĖ
Nelengva buvo patikėti…
Tai, ką perskaitėte – iš istoriko Algimanto Babecko knygos „Išnykę (ne)pamiršti dvarai“. Tai jo informatyvaus ir plataus pasakojimo apie Pagraužių dvarą (be jo, dar aprašomi Makauskų, Aleksandravo ir Trempinių dvarai) įžanga, atskleidžianti situaciją, kuri buvo renkant medžiagą – daugiau nei prieš dešimtmetį. O knygos pristatymo 2012 sausį metu autorius ne tik apžvelgė minėtų Kalvarijos krašto dvarų situaciją, bet ir susirinkusius tikrai nustebino žinia, kad Pagraužiuose jau yra nauji šeimininkai, pristatė jauną porą ir pasidžiaugė, kad net darbai jau pradedami… Ne vienam iš ten buvusių, tiems, kas žinojo situaciją ir įvardijo ją kaip „krūvas griuvėsių ir neįžengiamas džiungles“, nelengva buvo patikėti tuo, kad kažkas apskritai pasiryžo imtis tokio milžiniško darbo. Bet gal dar labiau intrigavo klausimas: ar ilgai pajėgs tokį vargą vargti, ar nemes visko pavargę ir nusivylę? Tačiau renginyje kalbėjusi jauna moteris – naujoji dvaro šeimininkė – buvo nusiteikusi ryžtingai ir optimistiškai.
…Visa tai prisiminti ir šiandien pasižvalgyti po Pagraužius paskatino „karantininis“ pokalbis su tuo pačiu A. Babecku: pasakodamas apie dabartinę savo pedagoginę – ir ne tik – veiklą jis išsitarė, kad minėtame dvare daug pokyčių, o šeimininkai – tie patys – per daugiau nei dešimtmetį atlaikę nemažai išbandymų, nuosekliai ir rūpestingai tvarkosi…
„Čia vaikystės takai“
Dažno pašnekovo, ypač nėrusio į kokią netikėtą veiklą ar padariusio neįprastą žingsnį gyvenime, maga paklausti: kas paskatino tam ryžtis, iš kur pirminė kibirkštis? „Tai juk aš čia užaugau, čia mano vaikystės takai, – sako Gintarė Staseliūnienė, kuriai tokį klausimą veikiausiai yra uždavęs ne vienas. – Viskas, ką tuomet patyrei, juk išlieka, net jei gyveni kitur. Savas kraštas, viskas pažįstama.“ Vyras Saulius, nors ne visai iš šių vietų (Kalvarijoje gimęs, Marijampolėje augęs), bet taip pat, sako, visada čia jautėsi savas, tad kai imta mąstyti apie dvarą, nuomonės labai neišsiskyrė. Nors vyras pripažįsta, kad būtent Gintarė daugeliu klausimų turi daugiau entuziazmo: „Kai darbuose ar mintyse atsiranda atoslūgis, ji, žiūrėk, ima ir „užsuka“ iš naujo, sugalvoja ką nors… O šiaip – visur vienas kitą ir palaikome, ir patraukiame.“ Be šito nieko ir nebūtų. Nes darbo čia tikrai begalė. Pradėję, sako, nuo krūmų kirtimo, teritorijos valymo – tai užtruko ilgai, didžiulio sodo, kuris irgi buvo virtęs „džiunglėmis“, tvarkymo. Ne tik šalino atgyvenusius medžius, bet ir stengėsi išlaikyti tai, kas buvo sukurta ankstesnių šeimininkų – atsodino sodą: ne šiaip vaismedžius, ieškojo senovinių veislių. Dabar dideliame sode yra ir praeities žymėmis pažymėtų, ir dar neseniai sodintų vaismedžių (galima tik įsivaizduoti, kaip tas sodas atrodys dar po metų kitų…).
Pastatų buvo tik fragmentai (neskaitant kolūkiniais laikais pastatytų, keistai dabar čia atrodančių), tačiau galingi medžiai išliko – gal iš tiesų kokia aukštesnė jėga apsaugojo. Be visų kitų – ir svyrantis… uosis. Net pakviesti padėti senoliui atgauti jėgas ir daug matę arboristai stebėjosi: antrą šimtmetį skaičiuojantis galiūnas itin retas. Gintarė sako, kad šį medį, dariusį ypatingą įspūdį, kaip ir daug kitų dalykų šioje vietoje, prisimenanti nuo vaikystės. Tvarkydami želdinius – ir ne tik – Staseliūnai tarėsi su specialistais.
Yra kur akį paganyti…
Nebuvusiam sunkoka ir įsivaizduoti, kad didžiuliai plotai dar ne taip seniai buvo krūmuose ir piktžolynuose paskendę. Daug triūso, norint viską sutvarkyti dar teks įdėti, bet dideli tvarkingų vejų plotai, gaiviai net ir po sausros atrodančios gėlės (dvaras garsėjo savo gėlynais), jauki vieta poilsiui prie tvenkinio malonu akiai, o erdvės aplinkui duoda peno mintims… Nors pandemija įnešė daug sumaišties – ne tik daug kas buvo sustoję, o vėl pradėjus darbus aiškėja, kad stinga medžiagų, jos, o ir patys darbai, brangsta. Nepaisant to, kad tai – ir „giminės projektas“, savo jėgomis, nors ir su geriausia talka, daug ko neįveiksi.
Tačiau Gintarė ir Saulius (beje, šeimoje trejetas vaikų) nusiteikę optimistiškai ir planuoja būsimas veiklas. Bešnekant paaiškėjo, kad čia dar ir bitininkaujama. Gintarė sako, kad viskas prasidėjo iš smalsumo – buvo įdomu, koks tas bičių gyvenimas, tad įsigijo du avilius. Dar du po kurio laiko padovanojo draugai, o paskui skaičius perkopė ir dešimtį… Juokauja, kad „pradžioje buvo malonumas, o dabar jau darbas“. Tačiau tai – irgi su perspektyva. Jau atsirado bičių namelis ir ketinama imtis dabar vis populiarėjančios bičių terapijos. Kadangi dabar nepalankus metas drumsti bičių gyvenimą, ši veikla turėtų prasidėti pavasarį.
Idėjų daug, bet viskam savas laikas
Ne tik bičių namelis čia naujai pastatytas – atsirado visa suvalkietiška troba, tiesa, dar ne visai užbaigta, bet jos paskirtis aiški. „Čia bus vieta tiems, kas norės sugrįžti į praeitį, patirti tikrą kaimišką gyvenimą: be elektros, interneto ryšio ir kitų šiandien įprastų patogumų, be kurių, atrodo, neišgyventume. O jei pabandytume?“ Beje, ryšio su plačiuoju pasauliu čia, tarp kalvelių ir daubų, ir šiaip beveik nėra – reikia ilgai ieškoti… Taigi – tikimasi, kad atsiras norinčių nuo visko pabėgus mintis išsivalyti, o gal ir kokį kaimišką darbelį padaryti. Dar ketinama imtis garsų, kvapų, o gal ir dar kokios terapijos…
Edukacijai bus skirtas ir rūsys. Čia, pasak Gintarės ir Sauliaus, bus muziejus – ne toks, kur eksponatai po stiklu. Ketinama atkurti buvusio dvaro interjerą, atmosferą to meto daiktų (ir šioje teritorijoje rastų jų fragmentų) pagalba. „Rūsio patalpos išlikusios, jas tvarkome, bus svetainė, miegamasis ir medžioklės kambarys. Remiamės istorine medžiaga, kuri yra, tariamės su specialistais, kreipiamės patarimų į Algimantą Babecką, jis daug padeda.“
…Smagu šnekėtis su žmonėmis, kurie žvelgia toli į perspektyvą ir dirba, nenaikindami to, ką rado, o pridėdami, tobulindami, saikingai modernindami…Tikrai dar ne apie viską pakalbėjome, nes planuose – dar ne vienas punktas, nebūtinai juodu ant balto parašytas.
Beje, apie besidominčius dvaru. Jų tikrai yra – vieni gal nusivilia, nepamatę didingų rūmų, kiti pasidžiaugia tuo, kas padaryta. Tačiau dar, deja, ne vienas čia užklydęs jaučiasi ne tik kaip savo kieme, bet kaip niekieno žemėje – nepaiso jokių elgesio normų. Tokių čia tikrai nereikia, o visi kiti – jei ne šiandien, tai po kurio laiko, kai atsivers daugiau erdvių ir tikrai vyks įdomių veiklų – laukiami.
Komentarai nepriimami.