Tuo įsitikinęs marijampolietis Vytautas Jukna, kurio darbų paroda „Medis. Metalas. Mintys“ iki lapkričio pabaigos veikia Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos mažojoje salėje (II a.). Tai – debiutas, „pirmas bandymas viešinti savo darbus“, – prisistato autorius. Parodą jis skiria Anapus išėjusiai žmonai Akvilei…
Kiekvieną kartą pirmoji bet kurio autoriaus paroda nustebina ar net intriguoja: žmogų lyg ir pažinojai, bet kad jis sugeba šitokius darbus kurti… Arba: buvai matęs gražių darbų tai vienur, tai kitur, bet kas jų autorius nė neįtarei. Apžiūrėjus Vytauto Juknos ekspoziciją labiausiai norisi akcentuoti trečiąjį pavadinimo žodį – mintys. Nes iš pirmo žvilgsnio žiūrovui gal ne tiek svarbu, iš ko gimė šie asambliažai ar kompozicijos – jis pirmiausia patiria įspūdį, kuriamą formų, spalvų, šešėlių, atskirų dalių jungties. Nors – medžiagos pasirinkimas dažną kartą ir nulemia, ar pajuntame tai, ką kuriantis žmogus norėjo pasakyti. V. Juknos darbuose yra ir medžio, ir metalo, ir visai netikėtų medžiagų (tarkime, pieštukų drožlių), o mintys užkoduotos ir pavadinimuose: „Viltis“, „Naktis“, „Miškas“, „Tu ir aš“, „Neišėjusios sielos“, „Miškas“, „Ištuštėję namai“…
Kai kalbėjomės darbų apsuptyje, jų autorius pajuokavo: „Pirmoji paroda – taigi esu jaunas menininkas“. Dar sakė, kad eksponuoti šiuos darbus ryžosi tik kitų raginamas, o ir žodis „menininkas“ jam tarsi kažkoks netikras, nelimpa: nenori taip vadintis ir iš kitų išgirdus skamba keistai. „Šiandien tų menų daug, jie labai skirtingi. Svarbu, kad man pačiam ir žmonėms tai, ką padarau, patiktų. Kartais gimsta mintis – lyg kas sprogsta, nenustygsti – imi ir padarai iš karto. O kitą kartą dėlioji, galvoji (ir du ar tris darbus kuriu vienu metu), o paskui lyg savaime atsiranda tai, ko norėjai. Tiesiog pamatai viską kitu žvilgsniu. Bet kai jau pasieki tikslą, suvoki, kad pats gerumas ir buvo tas siekimas“. Procesas. Vytautas sako, kad galutinį rezultatą nulemia daug dalykų, netgi kitoje vietoje, nei įprasta, padėtas daiktas, būsimo kūrinio detalė ar šešėlis. Kai dirba, jam nereikia muzikos ar kito fono (nors būna tarpsniai, kai jos klausosi daug, bet ne tada, kai dirba) – įsijautus pakanka ir vėjo ošimo…
V. Jukną pristatome kaip marijampolietį, seniai šiuose kraštuose gyvenantį, čia vaikus užauginusį. Tačiau jo šaknys žemaitiškos. Iki dešimties metų gyveno kaime, paskui Kaune, Palemone. Sako, kad žmogui labai svarbu, kokie buvo tie vaikystės metai, nes tai, kas patirta, palieka pėdsaką visam gyvenimui. Mokykloje ir piešti sekėsi, ir braižyba, dailės mokykloje buvo įdomu, tad svajojo apie architektūros studijas. Pats sako, kad gal iš tų laikų ir dabartiniuose darbuose yra kažkiek „architektūrinių“ atspindžių. Tai pastebi ir žiūrovas. Deja, stojant į šią specialybę vien gerai piešti neužteko… Šiaulių tuomečiame pedagoginiame institute įgijo dvigubą specialybę – tapo ir darbų mokytoju. Dirbo mokykloje keletą metų, o žmona, taip pat pedagogė, 25-erius.
Medis, sako Vytautas, visada magiškai traukė (yra jis padaręs ne vieną kryžių, koplytėlę, kitų dalykų). Tačiau labiau traukia ne „pliauska iš lentpjūvės, o toks medis, ant kurio laikas ar žmogus paliko savo pėdsaką. Kokia seno baldo kojytė ar durų rankena, aprūdijęs metalas ar senos medienos gabaliukas… Ko tik pas mane nėra! Tie dalykai mane ir įkvepia“. Daug įtakos jam, kaip kūrėjui (štai ir suradome tinkamą žodį, pakeisiantį „menininką“), padarė pažintis su skulptoriumi Kęstučiu Balčiūnu ir penkeri metai darbo su juo. „Darbas su profesionalu, buvimas šalia, matant, kaip jis dirba, mokantis ir tobulėjant, norom nenorom išjudina ir paties vaizduotę. Balčiūno mokykla – klasikinė, jos dėka perpranti tą vadinamą „gamą“, pagrindus, o tada jau ir pats išdrąsėji: darai, bandai…“
Tačiau buvo ir kitų dalykų, lėmusių ir požiūrį, ir norus bei vertinimus. Ne vieneri metai Londone, Kopenhagoje dirbant, pažintis su kitomis kultūromis ir gyvenimo būdu, sako pašnekovas, davė labai daug. „Nieko gyvenime nevyksta be reikalo, kiekviena diena vis kažką atneša, išgyveni ir džiaugsmus, ir nesėkmes, ligas… Ir kur bebūtum – ar Marijampolėje, ar Londone, ar Amerikoje (kokį įspūdį daro jų Didysis kanjonas – žodžiais neapsakysi!) visada semiesi patirčių. Kitoje šalyje būdamas ne tik pats ją vertini, bet ir į save pabandai žiūrėti jų, kitos kultūros žmonių, akimis. Lygindamas gyvenimą Anglijoje ir Danijoje galiu pasakyti, kad man priimtinesnis skandinaviškas. Manau, kad tai teisingesnė santvarka, viskas aiškiai išdėstyta ir to laikomasi. Būtent Kopenhagoje suvokiau, kad noriu ir jau galiu kurti, kad atėjo laikas. Kaip bus? Ateities piešt negaliu, nes kažkas ten, aukštai, tikrai juoksis…“
…Dar vienas dalykas, įkvepiantis ir kūrybai, ir gyvenimui – gamta ir aplinka plačiąja prasme. Vytautas Jukna sako, kad jį jaudina net ir paprasti vaizdai, matomi važiuojant, nors ir trumpos (bet geriau ilgesnės) išvykos į gamtą, be kurių neįsivaizduoja savo dienų ir kūrybos. Užsidarius būtų sunku ne tik kurti – kvėpuoti taip pat.
Komentarai nepriimami.