Kazlų Rūdos Jurgio Dovydaičio viešoji biblioteka savivaldybės teritorijoje turi dešimt filialų. Pastaraisiais metais, kai kaimuose nebeliko švietimo ir medicinos įstaigų, nyksta ir kultūrinė veikla, užsidarė pašto skyriai, gyventojams liko vienintelė vieta, kur jie gali ateiti ir pabendrauti – tai biblioteka. Biblioteka jau seniai yra ne tik knygų išdavimo vieta, o bibliotekininkas kaime vietos žmonėms yra ir patarėjas, ir padėjėjas, ir socialinis darbuotojas, ir dar psichologas.
„Suvalkiečio“ žurnalistai nutarė apsilankyti krašto kaimo bibliotekose ir pasidomėti, koks yra jų poreikis ir svarba.
Bibliotekos langai šviečia iš tolo
Biblioteka nuošaliame, tarp miškų pasislėpusiame Bebruliškės kaime buvo įkurta 1956 metais. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, daug permainų, įvairių reorganizacijų įvyko. Nuo 1985 metų šioje bibliotekoje dirbanti Rima Gruodienė prisimena, kad ne kartą keitėsi ir bibliotekos vieta, o dabartinėse patalpose dirbama jau apie dešimtmetį.
Pavakare artėjant prie bibliotekos jau iš tolo švietė jos langai. Jaukiose, šiltose patalpose radome ne tik bibliotekininkę, bet ir keletą kaime gyvenančių moterų, kurios čia yra nuolatinės lankytojos. Mūsų apsilankymas joms buvo maloni staigmena.
Laukia bibliotekos darbo valandų
– Man ši biblioteka labai daug reiškia, neįsivaizduoju, ką reikėtų daryti, jei jos nebūtų. Mes, kaimo moterys, čia nuolat renkamės, pasikalbame, aptariame reikalus. Bibliotekininkė Rima visada ne tik knygas išduoda, bet ir padeda, užregistruoja pas gydytoją ar į banką, nukopijuoja dokumentus. Labai laukiame tų antradienių ir ketvirtadienių, kai biblioteka atveria duris. Kartais ir iš daktarų Kazlų Rūdoje jau pavakare grįždami dar užsukame čia nors trumpam.
Bibliotekoje mes ir pabendraujame, ir pasibėdojame. Žinoma, ir daug skaitome. Aš pati gyvenu viena, laiko turiu, tai ir istorinės dokumentikos knygomis domiuosi, ir meilės romanus skaitau. Rima mane išmokė darbo kompiuteriu pagrindų, tai galiu kažkiek ir juo naudotis, – džiaugėsi Aldona Kiseliova.
Pasak moters, bibliotekoje ji skaito ir žurnalus, labai laukia kiekvieno naujo „Suvalkiečio“ laikraščio numerio, nes gaudama apie 380 eurų pensiją laikraščio prenumeruoti neišgali. „Suvalkietyje“ ji sako randanti ir naudingų patarimų, ieško skelbimų apie parduodamas malkas, bulves ar vištaites.
Bibliotekos darbo valandų labai laukia ir kita šio kaimo gyventoja Dalytė Balanienė. Ji taip pat yra nuolatinė lankytoja ir skaitytoja.
– Mane į biblioteką traukia galimybė pabendrauti, nes kiekviena moteriškė kaime turi savo stubukę, mažai kur išeiname, aš gyvenu viena su šuniuku. Man iki bibliotekos netoli, tik per kelią, tad nuolat ateinu. Ir perskaitytas knygas aptariame, nuomonėmis pasikeičiame, ir užsiregistruojame kompiuteriu pas daktarus, žurnalus perverčiame, receptais pasidaliname. Ši vieta mums tikrai labai svarbi ir reikalinga, – teigė ji.
Jaunųjų skaitytojų turi nedaug
Pasak puse etato bibliotekoje dirbančios R. Gruodienės, per jos 38-erius darbo metus bibliotekoje užaugo jau trečioji skaitytojų karta. Kaime ir aplinkinėse vietovėse gyvena apie 400 žmonių, didžioji dalis jų yra šios bibliotekos skaitytojai. Metams bėgant žmonės jau sulaukė garbingo amžiaus, vieni nebegali skaityti dėl susilpnėjusio regėjimo, kiti jau nepajėgia ateiti iki bibliotekos. Tiesa, į kaimą pastaraisiais metais atsikėlė ir šiek tiek naujų gyventojų, daugiabučiuose įsikūrė jaunos šeimos, nors vaikų Bebruliškėje nedaug.
– Vaikai ir bibliotekoje apsilanko retai. Jie mokosi Kazlų Rūdoje, autobusiukas į Bebruliškę ir aplinkines sodybas parveža vakarop iki namų. Tai pas mus jie jau neužsuka, gal skaito mokyklų bibliotekose. Biblioteka liko vienintelė vieta kaime, kur žmonės gali ateiti, nes kultūros namų čia seniai nėra, vieta nuošali, iki Kazlų Rūdos traukinys važiuoja ir stotelėje sustoja tris kartus per dieną.
Anksčiau dar turėjau pusę kultūrinio darbo organizatoriaus etato, tai vieną kitą renginį, šventę kaime suorganizuodavome. Dabar to nebeliko. Buvo žadama, kad iš Kazlų Rūdos atvažiuos atlikėjai, bus renginiai, bet per pastaruosius dvejus trejus metus nieko nesulaukėme. Šiemet bandėme šventę organizuoti, prašėme, kad nors kapelą skirtų, bet ir jos nesulaukėme, o šventę atšaukėme. Gal kitąmet pavyks, – sakė R. Gruodienė, kuri yra ir vietos bendruomenės pirmininkė. Pasak jos, ir bendruomenės veikla pastaraisiais metais yra gerokai prigesusi.
Moteris teigė, kad bibliotekos fondai yra geri, juose apie trys tūkstančiai knygų, kurios gana naujos. Knygomis keičiamasi ir tarp bibliotekos filialų, o nuo lapkričio pradžios atsirado galimybė knygą užsisakyti iš bet kurios bibliotekos nemokamai. Žmonės daugiausia skaito istorines knygas. Saldžių meilės romanų laikas jau praėjo. Skaitytojus domina ir detektyvai.
Atlieka ir daug kitų paslaugų
– Žmonėms esame tikrai reikalingi. Jie neretai atvažiuoja netrumpą kelią dviračiu, jei oras tinkamas, tad išduodame ir daugiau knygų, neribojame jų skaičiaus. Tikrai padedu, kiek galiu, ir kitais klausimais. Gyventojai jau pradėjo gauti laiškus iš Kazlų Rūdos šilumos tinklų, Atliekų tvarkymo centro, kad nuo ateinančių metų nebus popierinių sąskaitų. Kaimo žmonės dėl to labai nerimauja, prašo parodyti, kaip dirbti kompiuteriu, susikurti savo elektroninį paštą.
Visokių būna prašymų. Vienas prašo užregistruoti vizitui į banko skyrių Kazlų Rūdoje, kitas atbėga – vaikai nupirko planšetinį kompiuterį, garsas dingo, padėk. Arba vaikai atsiuntė iš užsienio nuotrauką, neatsidaro, pagelbėk. Tai ir padedu, kiek pati išmanau, nes ir darbo kompiuteriu kursai mums buvo rengiami, ir pati mokiausi. Registruoju žmones į Užimtumo tarnybą, polikliniką, pildau pažymas dėl lengvatų už kurą, kopijuoju dokumentus, juos išsiunčiu – tikrai yra ką veikti, – pasakojo Bebruliškės bibliotekininkė.
Atsisveikinę ir toldami nuo bibliotekos vis dar matėme tarp medžių vakaro sutemose šviečiančius jos langus. Labai norisi tikėti, kad tas vienintelis toks žiburys Bebruliškėje neužges ir ateityje, kai po trejų metų bibliotekininkė sulauks pensinio amžiaus, o čia dar daug metų bus laukiami vietos žmonės.
Komentarai nepriimami.