Marijampolės Trečiojo amžiaus universitetas (TAU) šiemet rudenį, spalio 1 dieną pradės jau 20-uosius mokslo metus. Dar 2005 metų kovo 1 d. prie Marijampolės kolegijos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektoriaus Medardo Čoboto įsakymu atidarytas TAU Marijampolės filialas, o 2007 metų gegužės 9 d. universitetas įregistruotas kaip savarankiška, nesiekianti pelno visuomeninė švietėjiška organizacija, veikianti Marijampolės apskrityje, vienijanti pagyvenusius asmenis, neįgaliuosius ir jų globėjus, neribojant amžiaus ir išsilavinimo. Nuo tada jis vadinamas Marijampolės trečiojo amžiaus universitetu.
Mokslus baigė tūkstančiai studentų
TAU dabar veikia 14 skirtingų fakultetų, užsiėmimai juose vyksta kartą per mėnesį. Užsienio kalbų ir Informacinių technologijų fakultetuose mokymai rengiami dažniau, nes dvejų metų 40 akademinių valandų programa įgyvendinama per vienerius metus. TAU tikslas yra vykdyti nepertraukiamą senjorų neformalųjį švietimą, aktyvinti bendravimą, sudaryti galimybes saviraiškai. Kiekvienas senjoras pagal savo norus pasirenka fakultetą ir sėkmingai jame mokosi.
19-uosius studijų metus pernai spalį pradėjo daugiau kaip 660 studentų, jų skaičius per pastaruosius mėnesius dar išaugo. Sunku net suskaičiuoti, kiek tūkstančių studentų per tuos veiklos metus lankė TAU užsiėmimus, tobulėjo, plėtė akiratį ir bendravo. Kiekvieno iš studentų patirtis skirtinga, bet turbūt kiekvienas iš jų pasakytų, kad TAU lankymas praturtino kasdienybę, suteikė žinių, leido pasijusti aktyviu ir reikalingu.
Neseniai kalbinome šį universitetą lankančią aktyvią buvusią valstybės tarnautoją Nijolę Popierienę, o šįkart mūsų pašnekovė – buvusi ilgametė pedagogė, dar neseniai vadovavusi ir Marijampolės TAU mėgėjų teatrui Nijolė Kvietkauskienė.
Atsiranda galimybės daugiau laiko skirti sau
– Bėgant metams atėjo toks laikas, kai prasidėjo mano trečiasis amžius. Jis prasideda, kai tobulėjimas darbe ar aktyvioje visuomeninėje veikloje tampa ne toks svarbus. Sulaukę šio amžiaus, žmonės tampa nepriklausomi, laisvi nuo įsipareigojimų šeimai, turintys laiko apmąstyti gyvenimo prasmę, ateities planus ir pagalvoti apie tai, kokia veikla pamalonintų jų protą, širdį ir jausmus.
Mano dukra jau suaugusi, vyrą seniai esu palaidojusi, rytais į darbą nebereikia keltis ir skubėti, tad tikrai norėjau lankyti TAU užsiėmimus. Apie universiteto veiklą nemažai žinojau, ne viena mano draugė ten studijavo. Atėjau čia, maloniai pakalbėjau su vadove Onute Sakalauskiene. Mane pradžiugino, kad TAU veikė dramos studija, nes esu baigusi mokslus dramos studijoje tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Taip ir prasidėjo mano draugystė su šia mokslo įstaiga, – prisiminė ponia Nijolė.
Pedagoginį darbą ji dirbo penkiasdešimt metų. Pradėjo jį vos baigusi vidurinę mokyklą, nes tada trūko specialistų, tad sulaukė pasiūlymo padirbėti mokytoja. N. Kvietkauskienė prisimena, kad dirbant vienoje aštuonmetėje mokykloje mokinių amžius buvo panašus kaip ir jos pačios. Po kurio laiko ji nutarė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu domėjosi ir dramos studijomis.
Teatras viliojo ir traukė
– Po mokslų dirbau Kapčiamiestyje, ten vadovavau ir moksleivių bei suaugusiųjų dramos būreliams. Po to jau Lazdijuose turėjau dramos būrelį, o vėliau ištekėjau, atsikrausčiau į Marijampolę. Šiame mieste tuometėje 7-ojoje profesinėje mokykloje atsirado profsąjungos pirmininkės vieta. Šis darbas suteikė galimybę organizuoti daugybę įvairių renginių, juos vesti, ir moksleivių ruošimas mane lydėjo visą gyvenimą.
Daug metų atiduota darbui Marijampolės profesinio rengimo centre, o sulaukusi pensinio amžiaus galvojau, kuo čia man užsiimti. Atėjau į TAU, čia veikė Gražinos Pavilonienės vadovaujamas dramos būrelis, ir čia atradau savo vietą, – pasakojo senjorė.
TAU užsiėmimus ji lanko nuo 2020 metų. Po kurio laiko N. Kvietkauskienė sulaukė pasiūlymo vadovauti dramos būreliui, bet tas laikas buvo sudėtingas, siautėjo kovido pandemija, būrelio narės dažnai sirgo, buvo sudėtinga repetuoti, tad pavyko pastatyti bei parodyti vos vieną spektaklį, ir būrelio veikla nutrūko.
Atrado savyje naujų talentų
Ponia Nijolė dabar lanko TAU Kultūros, taip pat Stiliaus ir mados fakultetus. Ji itin džiaugėsi, kai sulaukė draugių pasiūlymo įsitraukti į tremtinių choro „Godos“ veiklą. Anksčiau viešai ji niekada nedainuodavo, nors balsą turėjo gerą, užstalėje dainą ne kartą užvesdavo. Dabar atsirado proga save realizuoti chore, atsiskleidė dar vienas jos talentas. Choro užsiėmimų, kuriuos lanko apie 20 senjorų, ji labai laukia, džiugina galimybės koncertuoti. Neseniai choras dainavo Šunskuose, vasario mėnesį pasirodys Gavaltuvoje, Liudvinave.
Paklausta, ar TAU ji atrado tai, ko ir tikėjosi, ponia Nijolė užtikrina, kad rado netgi daugiau. Atsirado naujų galimybių, ji džiaugiasi naujais atradimais, pozityviu požiūriu į gyvenimą, ypač džiugina bendravimas su kitais žmonėmis, kai kartu lankomi renginiai, jie aptariami, kai dalinamasi patirtimi, kai nereikia sėdėti namuose ant sofos ir dejuoti, kad nėra ką veikti.
– TAU vyksta daug įdomių renginių, susitikimų, kurie padeda tobulėti, plėsti akiratį. Apskritai mieste yra labai turtingas kultūrinis gyvenimas, yra daug erdvių, kur galima leisti laisvalaikį. Mes jau net esame išlepinti, ne bet koks svečias ir renginys mums tinka. Taip jau yra, kad bendraudamas, dalindamasis su kitais ir pats kažką gauni, ir atiduodi. Jei anksčiau galvodavau, kad vargu ar aš dar kažkam kažką galiu duoti, tai dabar įsitikinau, kad tikrai galiu, – sako pašnekovė.
Įdomios patirtys stebina ir praturtina
N. Kvietkauskienė pasakoja, kad kartais pasitaiko ir netikėtų bei neplanuotų susitikimų – vienoje iš TAU studentų kelionių ji netikėtai sutiko daug metų nematytą kaimynę iš jos gimtojo Ežerėlio (Kauno r.), vėl užsimezgė draugystė ir įdomus bendravimas su ja.
Poniai Nijolei itin gerus įspūdžius paliko pernai vykusi stažuotė Lenkijos sostinėje Varšuvoje, kur įgyvendinant ERASMUS+ projektą Marijampolės TAU studentai turėjo galimybę susipažinti su tokių pat įstaigų veikla šiame mieste. Per savaitę buvo aplankyti septyni TAU universitetai Varšuvoje, bendrauta su studentais, daug sužinota apie jų veiklas.
– Varšuvoje veikia apie 40 tokių universitetų, jie labai aktyvūs. Šių įstaigų veikla panaši, kaip ir mūsų universiteto. Mes išgirdome pasakojimų ne tik apie tai, ką jie veikia, bet ir patys turėjome galimybę dalyvauti praktiniuose užsiėmimuose, iš kurių labai įsiminė ten populiarios atminties treniruotės – psichologiniai pratimai atminčiai lavinti.
Varšuvoje mes nuolat girdėjome žodžius, kad svajonės niekada neišeina į pensiją, tik jos nori būti įgyvendinamos, tad reikia pačiai būti aktyviai, turėti iniciatyvų. Man labai patiko ir tai, kad visose tokiose įstaigose yra kavinės, tad po kiekvieno renginio ten vietoje galima susėsti prie kavos ar arbatos puodelio ir bendrauti toliau. Šito dar labai trūksta mūsų universitete, – pastebėjo N. Kvietkauskienė.
Moteris dar turi įvairių planų ir minčių ateičiai. Niekur nedingo svajonė vaidinti teatre, tad galbūt ryšis praverti ir Marijampolės dramos teatro duris. Sukauptas nemažas pluoštas jos parašytų eilėraščių, jų jau užtektų ir pirmajai knygai, todėl yra minčių tą knygą išleisti. Atsisveikindamas su ponia Nijole dar kartą prisimenu jos pasakytus žodžius, kad „svajonės niekada neišeina į pensiją“, ir linkiu jai nesustoti svajoti.
Komentarai nepriimami.