Kaip neįtikėtinai beskambėtų, bet tai tiesa: Rygiškų Jono gimnazijos moksleivė Saulė Kraptavičiūtė išleido trečiąjį savo romaną „Mirtinės keliu“, skirtą paaugliams. Taip rašoma anotacijoje, tačiau tai turėtų būti intriga ne vien jiems. Pirmoji knyga „Sahira – vilkų mergaitė“ pasirodė 2020-aisiais, antroji „Nevermilo šešėliai“ – po poros metų. Tuomet kalbinta jaunoji autorė nesakė, ar jau galvoja apie naują knygą ir štai – tik ką pasirodė naujas 400 puslapių romanas… Žurnalistė Nijolė Linionienė paprašė Saulės pasidalinti mintimis su „Suvalkiečio“ skaitytojais ir atsakyti į keletą klausimų.
– 2022 m. pabaigoje kalbėdama apie antrąją knygą atsisakei išduoti, ar jau rašoma trečioji… O kaip buvo iš tikrųjų: gal tuomet ji jau buvo mintyse ar net popieriuje?
– Taip, knyga „Mirtinės keliu“ jau buvo pusiau parašyta – rašiau nuo 2022 metų rugpjūčio iki 2023-ųjų sausio. Susigalvojau laikyti tai, kad rašau trečią knygą, paslaptyje, o pasisakyti tik tada, kai ji jau bus parašyta.
– Iš kur (kaip) kilo būtent tokios knygos idėja? Apie ką ji, kuo turėtų sudominti skaitytoją? Kokiam skaitytojui skirta? Ko turėtų pasimokyti ar kuo praturtėti perskaitęs šią knygą?
– Tiesiog sugalvojau rašyti apie apokalipsę. Mane labai viliojo ši tema: kaip būtų galima ją išplėsti ir kaip pasikeistų žmonių gyvenimai tokiu atveju. Knyga apie penkiolikametę Sidnę, kuri gyvena Nadoje. Šalyje siaučia mirtinė – savaime aišku, mirtina liga. Knyga yra apie merginos nuotykius bandant susigrąžinti mažąją sesutę. Knyga skirta tiems, kurie turi lakią vaizduotę ir kuriems nesunku įsivaizduoti net neįtikimiausius scenarijus. Tiems, kurie nori pabėgti nuo kasdienybės. Beje, mano nuomone, veiksmas knygoje tai staigiai atsiranda, tai pradingsta, tačiau jo tikrai netrūksta… Ko pasimokytų žmogus, perskaitęs šią knygą, atsakyti negaliu – visi ją priima ir supranta skirtingai. Gal taip net ir geriau.
– Ankstesniame pokalbyje nuskambėjo mintis, kad po poros metų kritiškai pradėjai žiūrėti į pirmąją knygą – o kaip su antrąja? Kaip ji atrodo iš atstumo? Gal visai nieko? Kaip leidote trečiąjį romaną, kaip platinate?
– Dabar į antrąją knygą žiūriu taip pat kaip į pirmąją. Praėjus laikui visos ankstesnės knygos ar darbai pradeda manęs netenkinti – vis manau, jog kažką būčiau galėjusi pakeisti į gera, parašyti sceną šiek
tiek kitaip ar labiau realistiškai. Manau, jog taip būna visiems, kurie kuria. Trečiąjį romaną leidome S. Jokužio leidykloje-spaustuvėje. Šiuo metu knygą galima įsigyti knygos.lt, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, taip pat pardavinėjame patys su šeima.
– Kas dabar įkvepia rašyti, ar skiriasi ankstesni metai nuo dabarties? O kaip su piešimu, muzika – ar tai tebepadeda rašant, ar keičiasi skonis ir norai? Kiek domina filmai – ir kokie?
– Dabar darau pertrauką, kuri netikėtai užsitęsė. Tačiau piešimas ir muzika man visada padės. Piešimas ne tik duoda įkvėpimo, bet ir atpalaiduoja, be to, galiu viską, ką įsivaizduoju, perteikti vaizdu. Tai nuostabu. Filmus žiūriu retai – nelabai randu laiko, tačiau mane visada domins devyniasdešimtųjų ar dutūkstantųjų filmai.
– Esi minėjusi, kad daug skaitei ir skaitai. Ar dabar taip pat? Ką pasakytum tiems, kam knygų skaitymas – bėda ir vargas? Ką jie praranda (ar ko netenka)?
– Taip, daug skaičiau, 2022 metais perskaičiau net 49 knygas. Dabar skaitau žymiai mažiau, tačiau ketinu vėl skaityti daugiau. Manau, jog žmonėms tiesiog reikia išsirinkti knygą pagal savo kriterijus – kas jiems patinka, kuo jie patys domisi, o ne kas „ant bangos“. Tačiau kai kurie tiesiog negali sutelkti dėmesio į knygą – mintys nukrypsta vis kitur ir jie pamiršta, ką skaitė prieš kelias sekundes. O aš esu vienas tų žmonių, kurie gali tiesiog pasinerti į knygos pasaulį ir turiu gerą vaizduotę, todėl problemų man pačiai nekyla. Manau, kad knygos labai lavina žmogaus kalbą, žodžių išdėstymą sakinyje ir apskritai visą mąstymą. Penktoje klasėje jau žinojau dalyvinių pažyminių skyrybos taisyklę, kur dėti kablelius, nors būtent tą taisyklę mes mokėmės tik aštuntoje klasėje. O aš tiesiog buvau jau perpratusi, kur dedami kableliai knygose, kurias skaičiau…
– Jei neklystu, dabar esi kitoje mokykloje. Ar permainos kaip nors pakeitė gyvenimą? Jei ant peties nutūptų Laimės paukštė – ko prašytum?
– Taip, pakeičiau mokyklą. Permainos į gera – man patinka pasikeitimai, taip įgaunama naujos patirties ir tai visada naudinga. Aišku, reikėjo laiko priprasti prie visų naujovių ir, nors ir mažiau laisvo laiko, mano hobiams tai nekenkia. Net nežinau, ko prašyčiau, jei ant peties nutūptų Laimės paukštė. Kol kas man užtenka to, ką turiu. Nors – gal ir norėčiau ilgesnių vasaros atostogų…
– Ačiū, Saule, už bendravimui skirtą laiką, kurio vis trūksta… Ir linkime, kad ši bei būsimos knygos sulauktų savojo skaitytojo.
Kaip smagu skaityti jauno ir mąslaus žmogaus mintis. Labai suintrigavo. Būtinai įsigysiu visas autorės knygas. Sėkmės rašytojai Saulei.