Taip sako vilkaviškietė Evelina Dulskienė, kurianti išskirtinio dizaino papuošalus iš natūralių medžiagų: perlų, kriauklių, rožinio kvarco, akvamarino, plieno ir kitų. Didžiausios jos gerbėjos – grožį ir savitumą vertinančios moterys.
Kurti paskatino draugės dovana
Evelinos polinkis į kūrybą pasireiškė nuo mažens – tapė paveikslus, darė sages. Gal tai ji paveldėjo iš šimtametės savo močiutės, mėgusios ir mokėjusios puoštis, ir dabar vis dar besidominčios anūkės kūryba.
Farmacijos studijas baigusi Evelina į papuošalų kūrybą pasinėrė tarsi visai atsitiktinai. Tai prasidėjo prieš 7-erius metus, kai draugė jai padovanojo apyrankes.
– Visada norėjau apyrankių, ir tai žinojusi draugė man padovanojo net keturias. Už 50 litų! Tokias paprastas, suvertas ant gumytės. Tiesą sakant, jos man nelabai patiko, o ir kaina atrodė neadekvati. Pagalvojau, kad aš galėčiau gražiau, tad išardžiau tas apyrankes ir suvėriau savaip, – pasakoja Evelina.
Papuošalas gimsta bekuriant
Ne tik procesas, bet ir rezultatas „užkabino“. Susiradusi, kur galima nusipirkti medžiagų, Evelina pati važiavo į Vilnių, rinkosi kokybiškiausius, gražiausius, pačiai patinkančius perlus, kriaukles, plienines detales ir komponavo netikėčiausius derinius.
Evelinai patinka išskirtinumas, todėl ir jos papuošalai kitokie. „Man daug gražiau skirtingi, – sako pastebėjusi, kad ir pati segi skirtingus auskarus. – Man neatrodo gražiai, kai auskarai, apyrankė, vėrinys pagaminti tokiu pat stiliumi. Netgi auskarai nebūtinai turi būti vienodi. Dabar visur siūloma tarsi nesuderinama įvairovė – tarkime, puošni palaidinė ir nublukę džinsai. Ir būtinai papuošalai!“
Mintį, kokį papuošalą pagamins, Evelina pasigauna pradėjusi kurti, bežiūrėdama į „brangenybių“ dėžutes, kuriose gausybė didelių ir mažų, spalvotų ir baltų (o jų – daugiausia) detalių.
Susikaupusi prie darbo stalo, panirusi į kūrybą moteris sako nejaučianti laiko. Anksčiau, kol vaikai buvo mažesni, ji užsisėdėdavo ir iki trečios valandos nakties. Dabar stengiasi laiką paskirstyti taip, kad jo užtektų ir šeimai, ir bendravimui su klientėmis. Visgi dažnai diena būna per trumpa. Kol pagamintą papuošalą įpakuoja į „Evelle“ logotipu papuoštą maišelį, kol paruošia siuntimui, vėlų vakarą tenka ir vyro paprašyti į paštomatą nuvežti, kad kažkuriame Lietuvos mieste papuošalo laukianti moteris sutartu laiku jį gautų ir galėtų pasipuošti.
Vien per pusvalandį, kol apžiūrinėjome medžiagas ir keletą dirbinių, kurie dar neiškeliavo pas užsakoves, Evelinos telefonas be perstojo siuntė elektroninių žinučių signalus. Tai vis nekantraujančios moterys, norinčios kuo greičiau pasipuošti vilkaviškietės kūriniais.
Tai ir džiugina, ir įpareigoja
Be abejo, džiugu, kai darbą įvertina. Pamačiusios internete nuotraukas, kuriomis Evelina dalinasi savo puslapyje „Evelle papuošalai“, moterys ir merginos taip pat nori pasipuošti išskirtiniais papuošalais. Vienos išsako savo pageidavimus, kitos tiesiog parašo norinčios „tokio vėrinio kaip Katažinos – iš gėlavandenių perlų ir plieno su burbuliukais“ (tarp Evelinos gerbėjų – ne viena garsi Lietuvos moteris, neslepianti, kad puošiasi vilkaviškietės pagamintais papuošalais).
Kad perlų ir plieno vėrinys, apyrankė ar apykojė gražiai ir jaukiai priglustų prie kūno, Evelina paprašo, kad papuošalo pageidaujanti moteris išmatuotų patogiausią jo ilgį.
– Sukūrusi pavyzdį siunčiu nuotrauką, kad moteris įvertintų, ar jai patinka toks variantas. Be to, ji pati pagal savo skonį gali sukurti papuošalą, ir man beliks tik jos viziją įgyvendinti.
Moterys sugrįžta – ir ne kartą
Ne paslaptis, kad įsigijusi ir „prisijaukinusi“ vieną gaminį, pajutusi, kaip maloniai plienas ir perlai šildo kūną, po kiek laiko moteris užsinori dar vieno ir dar kito papuošalo…
– Taip būna gana dažnai. Moterys iš pradžių nusiperka vieną papuošalą, o paskui po mėnesio ar po metų sugrįžta – sau, draugei ar kolegei. Sugrįžta net keturiasdešimtą kartą, nes mano papuošalus lengva derinti. Be to, jie nealergizuoja, su jais galima ir maudytis, – pastebi Evelina.
Toks dėmesys ir įvertinimas – malonu, juo labiau kad papuošalų kūrimas Evelinai patinka.
– Blogai tik tai, kad negaliu su savo dėžutėmis judėti – juk nesineši jų į terasą, nesiveši prie ežero, – sako ji, prisipažindama, kad kuria tyloje ir greitai – būna, kad vieną papuošalą pagamina per valandą, nors būna, kad prie kito ir parą užtrunka.
Labiausiai Evelinai patinka balta spalva – ir papuošalų, ir rūbų. Kokia spalva kam tinka, pasak jos, priklauso nuo odos tipo. Šilto atspalvio žmogui tiks aukso spalva, o šalto atspalvio – labiau derės tamsus metalas.
Beje, Evelina pataria, kad nereikėtų užmiršti, jog perlai – gyvi, kad jie sugeria kvapus. Taigi pirmiausia reikėtų ant kūno užpurkšti kvepalų, o tik tada užsikabinti vėrinį.
Komentarai nepriimami.