Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
„Suvalkiečio“ puslapiuose jau ne kartą rašėme apie mūsų kraštiečius, kurie po kelerių ar keliolikos metų, praleistų užsienyje, sugrįžta į gimtinę. Sugrįžusiųjų istorijos yra skirtingos, skiriasi ir motyvacija. Jau pernai žmonės, parvažiavę į gimtąjį kraštą, ieškojo būdų bendrauti, susitikti, keistis patirtimi. Marijampolės savivaldybės administracijos iniciatyva buvo surengtas sugrįžusiųjų susitikimas, kuriame dalyvavo ir Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento Grįžimo į Lietuvą skyriaus vedėjas Tadas Kubilius.
Neseniai sugrįžusieji į Marijampolę surengė dar vieną, jau mažiau oficialų susitikimą B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, kur pasidalino savo istorijomis bei idėjomis.
Galėtų pasivadinti „Sugrįžtukais“
Šį kartą į susitikimą atėjo ir naujų žmonių, nedalyvavusių pirmajame tokiame renginyje Savivaldybės pastate vasario mėnesį. Juos pasveikinusi Savivaldybės administracijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Danguolė Micutienė sakė, kad sugrįžusieji iš užsienio gyventi į Lietuvą buriasi ir kituose miestuose. Kažkokio bendro recepto, kaip veikti, ko siekti, nėra. Tai – kiekvienos tokios sugrįžusių grupės reikalas. Jei pavyktų įkurti kokią nors šių žmonių bendruomenę, organizaciją, atsirastų galimybė dalyvauti projektuose ir gauti finansavimą veiklai. „Galėtumėte, pavyzdžiui, pasivadinti „Sugrįžtukais“, vėliau prie įkurtos organizacijos prisijungtų daugiau žmonių“, – siūlė specialistė.
Atėjusieji į susitikimą pasidalino savo istorijomis. Nijolė Valasevičienė 12 metų gyveno ir dirbo įvairiose šalyse – Norvegijoje, Švedijoje, Vokietijoje. Pasak moters, ji yra neramaus būdo, nuolat ieškanti veiklos, labai aktyvi, tad ir sugrįžusi nori būti naudinga, yra pasiruošusi padėti ir patarti kitiems grįžtantiems, savanoriauti. Jos vyras dar liko dirbti Norvegijoje, o ji pati džiaugiasi sugrįžusi į gimtinę.
Sėkmingos sugrįžusiųjų istorijos
Milda Senkienė į Marijampolę sugrįžo iš Norvegijos ir dabar gyvena Šunskuose. Čia uždarytos mokyklos patalpose atidarė vaikų dienos centrą „Fazaniukas“ ir labai sėkmingai jame darbuojasi. Centre organizuojamas vaikų maitinimas, užimtumas ir socializacija įvairiuose būreliuose, formuojami ir ugdomi buities ir higienos įgūdžiai. Čia mokoma saviruošos pagrindų, vykdoma švietėjiška veikla vaikams ir jų šeimoms, ugdomi socialinio bendravimo įgūdžiai.
– Aš Norvegijoje gyvenau penkerius metus, mano vyras – aštuonerius. Tai buvo gera patirtis, bet esame labai laimingi grįžę atgal ir tikrai neplanuojame vėl išvykti, – teigė ji.
Septynerius metus Airijoje praleidusi Snieguolė Mačienė į Marijampolę sugrįžo ir čia taip pat jaučiasi labai gerai. Pasak jos, Airijoje ji intensyviai mokėsi šios šalies kalbos, bet ji sunki, tad gerai išmokti nepavyko. Iš pradžių neplanavo grįžti, ieškojo Airijoje nuosavo būsto, bet po kurio laiko planai pasikeitė, būstą įsigijo Lietuvoje. Dar reikėjo pinigų jo remontui, tad ir toliau dirbo Airijoje, o kai jau susitaupė pakankamai, prieš septynerius metus sugrįžo gyventi visam laikui.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per keturis šių metų mėnesius į Lietuvą grįžo gyventi 6213 Lietuvos Respublikos piliečių, o iš šalies išvyko 4479 piliečiai. Grįžtančiųjų skaičius didesnis nei išvykusiųjų jau penktus metus iš eilės.
Irma Villari į Marijampolę sugrįžo iš Italijos. Pasak jos, patirtis užsienyje nebuvo sklandi ir pozityviai nesusiklostė, tad parvyko į gimtąjį kraštą. Moterį domino socialiniai, visuomeniniai reikalai, tad dabar ji yra aktyviai dirbančios Balsupių kaimo bendruomenės pirmininkė, neseniai išrinkta ir seniūnaite.
– Aš esu aktyvus žmogus, man reikia veiklos ir itin aktualu yra savanoriška veikla. Italijoje nepritapau, man ten nepatiko sustabarėjusi sistema, kai naujų idėjų nenorima, jas įgyvendinti sudėtinga. Aš bandžiau ten užsienietėms mamytėms įkurti grupę, bet nepavyko, nes vietos italams tai neįdomu, jie viską atmeta. Sugrįžusi čia aš buvau sutikta išskėstomis rankomis, turiu daug visokių veiklų ir esu labai patenkinta bei laiminga, – šypsojosi ji.
Skirtingos reemigrantų patirtys
Į susitikimą atėjo ir Brianas Briceno Garcia, kilęs iš Peru ir dirbantis Marijampolėje kirpėju, barzdaskučiu. Brajanu visų vadinamas vyras papasakojo, kad su būsima žmona marijampoliete susipažino Londone, kur tuo metu abu gyveno ir po kurio laiko nutarė atvykti gyventi į Suvalkijos sostinę. „Man Marijampolė tikrai labai patinka. Čia gera gyventi dėl lėto tempo, žmonės niekur neskuba, nėra grūsčių, gyvenimas ramus, gražūs parkai, yra kur pasivaikščioti. Neturiu jokių problemų ir darbe, klientai geranoriški. Žodžiu, jaučiuosi čia puikiai ir mūsų šeimos ateitį matau būtent šiame mieste“, – pasakojo Brajanas.
Net 20 metų Airijoje gyvenusi Renata Baliukevičienė į Marijampolę sugrįžo vos prieš gerą mėnesį. Kaip pati sako, sugrįžo apsižiūrėti, pasižvalgyti, nes jos dukros su šeimomis gyvena čia.
– Aš dar nežinau, ką veiksiu. Airijoje man labai patiko darbiniai santykiai, kur darbuotojas labai vertinamas. Visus tuos metus gyvenau Dubline, buvo labai didelis tempas, dar ir sportavau, savanoriavau, tad nebuvo nė minutės pailsėti ir pasvajoti.
Po to atėjo laikas, kai sulaukusi 50-ies metų, tiesiog atmečiau daug įsipareigojimų, leidau sau daugiau pasidžiaugti gyvenimu. Čia, Lietuvoje, labai jaučiamos karo Ukrainoje nuotaikos, apie tai nuolat kalba televizija, o būdama Airijoje to taip nejaučiau. Dabar man neramu dėl anūkų ir kaip viskas toliau susiklostys, – kalbėjo moteris.
Pribrendo bendruomenės įkūrimui
Gintaras Šimanskis yra vienas tų aktyvių žmonių, kuris siekia burti sugrįžusius emigrantus į kokią nors organizaciją. Tie jo organizaciniai gabumai jau atsiskleidė Jungtinėje Karalystėje, kur Gintaras gyvena apie 20 metų ir buvo įkūręs vietos lietuvių bendruomenę, buvo jos valdybos narys.
– Į Marijampolę prieš trejus metus grįžome spontaniškai, nors atrodė, kad ten liksime visam laikui. Burti sugrįžusius norisi dėl to, kad pats praėjau tą kelią, žinau, su kokiomis baimėmis ir problemomis susiduria reemigrantai. Aš pats labai žingeidus, ieškau informacijos, domiuosi, bet yra grįžti norinčių žmonių, kurie turi baimių ir abejonių. Norime susiburti, įkurti bendruomenę, ruošti projektus. Džiugu, kad jaučiame stiprų Savivaldybės administracijos palaikymą, tad tikimės, kad planus pavyks įgyvendinti, – sakė jis.
Sugrįžusiųjų vaikų vasarą lauks stovykla
Agnė Pavelčikienė, savivaldybės mero pavaduotoja, atsakinga už ryšius su diaspora, pakalbinta „Suvalkiečio“, sakė, kad pirmojo susitikimo su grįžusiais iš užsienio marijampoliečiais metu Savivaldybės atstovai akcentavo, jog tikimasi, kad tokie susitikimai vyks ne tik Savivaldybės iniciatyva, bet ir jų pačių. „Norisi, kad ji įkurtų kokią nors bendruomenę, organizaciją ir galėtų kurti bei finansavimui teikti projektus, – sakė A. Pavelčikienė. – Beje, į antrąjį susitikimą atėjo jau nemažai kitų žmonių, kurie išdėstė savo lūkesčius, atsirado naujų dalykų ir idėjų, tad tikimės, kad bus dar ne vienas susitikimas ir ta bendruomenė įsiregistruos.
Artėja „Cukrinio festivalio“ šventė, todėl mąstėme, kaip įprasminti sugrįžtančiuosius ne tik trumpai paviešėti, bet ir gyventi Marijampolėje. Buvo įvairių minčių ir siūlymų, galvota apie medžių sodinimą, bet nutarėme įrengti sugrįžusiųjų suolelį, kurį pavadinsime „Sveiki sugrįžę“. Planuojame šį suolelį šventės metu pastatyti ir atidengti Vytauto parke, jo vieta ten dar yra derinama su architektais, kad atitiktų visus reikalavimus. Ant suolelio bus ir QR kodas, kuris nukreips į interneto puslapį, talpinantį visą svarbią ir reikalingą informaciją jau sugrįžusiems ar tiems, kurie dar tik planuoja grįžti. Šis suolelis pagal užsakymą dabar gaminamas Italijoje. Galbūt ir patys sugrįžusieji „Cukrinio festivalio“ metu dalyvaus mūsų tradicinėje eisenoje.
Girdėjome šių žmonių pageidavimą, kad vasarą Marijampolėje būtų surengta stovykla jų vaikams. Joje galėtų poilsiauti ir sugrįžusiųjų nuolat gyventi, ir tų, kurie atvyksta poilsiauti pas senelius, vaikai. Jie turėtų galimybę pailsėti, pabendrauti su savo bendraamžiais. Numatyti, kiek tokių vaikų būtų, sudėtinga, bendroje sistemoje jiems rezervuoti vietų negalime, tad ieškojome išeičių. Savivaldybės administracijoje mes turime Šeimos komisiją, joje tarėmės ir radome papildomus du tūkstančius eurų, už kuriuos šią vasarą tokie vaikai galės poilsiauti. Stovykla gal bus sportinė ar dar kažkokia kitokia, ieškosime paslaugos tiekėjų ir, manau, liepos mėnesį galėsime joje priimti iki 50 vaikų.
Komentarai nepriimami.